Energijos kainų šokas turėjo didesnę įtaką maisto kainoms Lietuvoje nei vidutiniškai euro zonoje, o dėl santykinai didelės paklausos ir gyventojų perkamosios galios visi rinkos dalyviai galėjo lengviau perkelti išaugusias sąnaudas galutiniam vartotojui, teigia Lietuvos bankas (LB).

Banko ekonomistų atlikta analizė parodė, kad maisto produktų kainų pikas jau pasiektas ir ateityje sąnaudų spaudimas kainoms silpnės.  

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas teigė, kad gruodį maisto produktų infliacija sudarė beveik 40 proc. bendros infliacijos.

„Maisto kainų infliacija pasiekė labai aukštą lygį, nuo rugsėjo tos dalies infliacija dabar yra pagrindinė bendrosios infliacijos dedamoji“, – spaudos konferencijoje pirmadienį sakė A. Dabušinskas.

Pasak jo, labiausiai prie infliacijos augimą skatino duona ir grūdų produktai, pienas ir jo produktai – jų brangimas gruodį, palyginti su tuo pačiu metu prieš metus, siekė maždaug 40-50 procentų.

„Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis. Tačiau panašios tendencijos regione suponuoja, kad yra bendrų veiksnių, o ne tik Lietuvoje specifinės maisto brangimo priežastys“, – sakė A. Dabušinskas. 

Pasak jo, maisto kainų lygis 2020 metais Lietuvoje siekė 85 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tai dėl pastaruoju metu ypač sparčiai brangusio maisto, LB ekonomistų vertinimu, per 2022 metus Lietuva pasiekė 98 proc. ES vidurkio. 

LB teigimu, pagrindinė maisto kainų augimo priežastis yra Rusijos energetinio šantažo ir karo prieš Ukrainą sukeltas energijos išteklių kainų šokas bei išaugusios žemės ūkio produktų kainos regione. 

Nurodoma, jog pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys iki pat praėjusių metų rugsėjo buvo energijos kainos, o dabar – maisto kainos.

LB teigimu, įvertintas sukuriamos pridėtinės vertės pasiskirstymas tarp darbuotojams mokamų atlyginimų ir kapitalo pajamų rodo, kad darbuotojams tenkanti pridėtinės vertės dalis praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo nedaug mažesnė nei ilgalaikis vidurkis, o maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje – reikšmingai didesnė. LB teigimu, tai rodo, kad šių sektorių sukuriamoje pridėtinėje vertėje kapitalo pajamos, kurios nusako įmonių pelnų dinamiką, neaugo sparčiau nei atlygis darbuotojams. 

Anot LB, santykinai didelė paklausa ir gyventojų perkamoji galia sudarė palankias sąlygas perkelti kaštų padidėjimą į kainas, tačiau maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelio pelningumo padidėjimo nestebima. 

Nurodoma, kad maisto produktų kainų augimas lėtės, tačiau nebus tolygus energijos sąnaudų mažėjimui dėl sąnaudų persidavimo laipsniškumo ir kitų sąnaudų dedamųjų įtakos.