Lietuva ne veltui vadinama bitininkų kraštu – skaičiuojant bitininkų kiekį, tenkantį vienam šalies gyventojui, Europoje esame vieni iš lyderių ir nusileidžiame tik slovėnams. Tačiau bitininkystė susiduria ir su iššūkiais, mat bitės ir kiti naudingi vabzdžiai kenčia dėl chemizacijos, ligų, senkančių maisto šaltinių. Norint išsaugoti bites ir joms padėti, labai svarbu kurti jų maitinimosi buveines, kad ir nedideles.

Pasak profesionalaus bitininko, Lietuvos bitininkų sąjungos valdybos pirmininko Tautvydo Vaičiūno, bičių aviliai yra įprastas vaizdas keliaujant Lietuvoje, o tarp giminaičių ar draugų dažnas turime bitininkų. Tai teigiama pusė, tačiau yra ir iššūkių: bitėms, kitiems vabzdžiams kenkiantis cheminių priemonių naudojimas, nykstančios natūralios bičių maitinimosi buveinės, dėl klimato kaitos būdingesni vėsūs, lietingi pavasariai ar sausros vasaros pabaigoje, bites puolantys virusai ir ligos.

„Bičių įtaka visos ekosistemos tvarumui labai svarbi ir reikšminga dėl augalų apdulkinimo, o tam reikia, kad bitės turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas ir pakankamus maisto šaltinius visą aktyvųjį skraidymo sezoną, kuris prasideda nuo pavasario ir baigiasi rudenį. Todėl buveinių ir maitinimosi vietų kūrimas bitėms ir vabzdžiams yra svarbus visur – tiek kaimiškose vietovėse, tiek miestuose ir priemiesčiuose“, – tikina T. Vaičiūnas.

Pasirūpinti maisto šaltiniais

T. Vaičiūnas sako, kad bitininkystė suartino žmones su bitėmis, tad jos mums yra įprasčiausias vabzdys apdulkintojas. Tačiau tai tik viena vabzdžių rūšis iš kelių šimtų tūkstančių. Visos rūšys skiriasi tarpusavyje, vienos sėkmingiau apdulkina vienus augalus, kitos – kitus, tad pakeisti vienų rūšių kitomis negalime, privalu išlaikyti vabzdžių įvairovę.

„Dėl to kuriant buveines svarbu sudaryti sąlygas jose įsikurti skirtingoms vabzdžių rūšims, kad jos vienos kitas papildytų augalų apdulkinimo procese. Kartu svarbu pasirūpinti, jog visiems užtektų ir maisto šaltinių“, – sako jis. 

Maitinimosi buveine bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams gali tapti ir nedidelis žydinčios pievos ar medingų vaistinių augalų plotas kiekviename privačiame sklype ar sodyboje. Ar sklype turėtų būti ištisinė trumpai nupjauta veja, ar būtų galima palikti dalį ploto žydinčiai pievai formuotis, priklauso nuo kiekvieno sodininko poreikių ir pomėgių.

„Kiekvienas vejos šeimininkas turėtų savęs paklausti: ar man tikrai būtina, kad veja būtų idealiai trumpa visame sklype, ar aš galiu leisti vejoje augti žydintiems augalams, pavyzdžiui, dobiliukams, o gal dalį vejos paskirti žydinčiai pievai. Galima suderinti ir abu variantus, didžiąją dalį sklypo apželdinant tvarkinga veja be piktžolių, o tam tikrose sodo vietose suformuojant vieną ar kelias, kad ir nedideles, žydinčias pievas, tapsiančias maitinimosi vieta bitėms ir kitiems vabzdžiams apdulkintojams. Tą kviečiame daryti ir šiuo metu mūsų vykdoma iniciatyva „Veja – ne dykuma. Pamaitink bitę“, – sako ekspertė L. Linkė.

Privačių sklypų savininkai kviečiami įsileisti natūralią gamtą į savo kiemus, formuojant juose kad ir nedideles žydinčias pieveles. 

Tiems, kas nenori rinktis žydinčios pievos varianto ir kartu nėra labai priekabūs vejos atžvilgiu, L. Linkė pataria leisti vejoje augti ir žydėti žemoms žydinčioms žolėms: dobilams, paprastosioms veronikoms, dirvinėms glažutėms, daugiametėms saulutėms ir kitoms, kurių nektarą taip pat galėtų rinkti bitės ir kiti vabzdžiai. Tam reikėtų vejos robotuose ar vejapjovėse nustatyti aukščiausią, iki 6 cm pjovimo aukštį, kad žemiau esantys augalai galėtų žydėti ir sklype susiformuotų savotiška žemaūgė pieva.

Nepalankios sąlygos reiškia žūtį

Pasak T. Vaičiūno, net ir vienas kvadratinis metras žydinčios pievos esant tinkamoms sąlygoms gali pritraukti ir sukurti galimybę pasimaitinti šimtams ar tūkstančiams bičių, kitų vabzdžių.

„Didžiausią efektą turėtų masiškumas, tai yra jeigu tokios pievos būtų kiekvienos sodybos ar gyvenamosios vietos dalis. Tik sėjant tokią pievą, reikėtų rinktis įvairių žydinčių augalų sėklų mišinį, taip maisto rastų skirtingų rūšių vabzdžiai, o augalų žydėjimo laikas skirtųsi ir suteiktų maisto ilgesnį laikotarpį“, – pataria jis.

Gyvatvorės, krūmai ir medžiai, ypač miesto teritorijose, taip pat gali būti ne tik svarbus maisto šaltinis, bet ir suteikti prieglobstį bei lizdavietes daugybei vabzdžių rūšių. Čia taip pat reikėtų derinti įvairias augalų veisles, kad vabzdžiai galėtų rasti maisto visą sezoną.

Bitininkas aiškina, kad bitės yra savarankiški vabzdžiai, svarbiausia sudaryti geras aplinkos sąlygas ir jos pačios apsigyvens. Tad šalia geros buveinės vietos, maisto šaltinių svarbi ir bičių apsauga – nereikėtų naudoti abejotinos kilmės augalų apsaugos produktų, nepurkšti žydinčių augalų dienos metu, paraginti kaimynus, draugus taip pat į tai atsižvelgti ir nepražudyti aplinkui apsigyvenusių vabzdžių.

„Bitės, kiti vabzdžiai geba labai gerai prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų, dėl to jos linkusios apsistoti įvairiose vietose. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, atsitikus kritinei situacijai, vabzdžiai dažniausiai nepalieka savo buveinių, tad labai nepalankios sąlygos gali reikšti jų žūtis. Gerų sąlygų kūrimas ir jų palaikymas yra ypatingai svarbus vabzdžių įsikūrimui ir ilgalaikiam jų gyvenimui toje vietovėje“, – sako T. Vaičiūnas.