Europos pieno sektorius atsidūrė kryžkelėje

Europos pieno sektorius šiandien stovi kryžkelėje: mažėjantis ūkių skaičius, rinkų svyravimai, klimato ir gyvūnų ligų keliamos rizikos bei augantys reikalavimai verčia ieškoti naujų sprendimų. Lietuva ragina Europos Sąjungą (ES) stiprinti pieno sektoriaus atsparumą, užtikrinti ūkiams palankesnes sąlygas investuoti ir veiksmingiau naudoti rinkos rizikos valdymo priemones. Šias pozicijas žemės ūkio viceministras Rolandas Taraškevičius pristatė 23-ajame tarptautiniame pienininkystės forume Balstogėje (Lenkija).

Forume vykusioje diskusijoje „Europos žemės ūkio sektorius kryžkelėje: pieno sektoriaus rekomendacijos“ viceministras kartu su Europos žemės ūkio kooperatyvų ir jų organizacijų asociacijos COGECA, Vokietijos Raiffeisen asociacijos ir Danijos pienininkystės tarybos atstovais diskutavo, kaip užtikrinti pieno sektoriaus gyvybingumą ir konkurencingumą ateityje.

Pasak viceministro, kalbant apie pieno sektoriaus ateitį pirmiausia būtina matyti žmogų už skaičių – ūkininką, kuris kasdien prižiūri gyvulius ir užtikrina, kad pienas pasiektų perdirbėją, o galiausiai – vartotoją.

„Jeigu pieno ūkių mažės toliau, vien rinkos mechanizmais šios tendencijos nesustabdysime. Gyvulininkystė yra ne tik verslas. Tai mūsų apsirūpinimas maistu, gyvybingas kaimas ir strateginis atsparumas. Todėl turime sudaryti sąlygas ūkininkui ne tik išgyventi šiandien, bet ir drąsiai planuoti rytojų, investuoti ir perduoti ūkį kitai kartai“, – sako žemės ūkio viceministras R. Taraškevičius.

Lietuvoje gyvulininkystės sektoriaus reikšmė dar didesnė. Ūkiai susiduria ne tik su rinkos nepastovumu, bet ir su geopolitinėmis, klimato, energijos, gyvūnų ligų bei kitomis rizikomis.

Mažiau administracinės naštos – daugiau galimybių investuoti

Lietuva laikosi pozicijos, kad aplinkosaugos tikslai yra svarbūs, tačiau jų įgyvendinimas turi būti suderinamas su realiomis ūkių galimybėmis.

Pieno ūkiams, ypač mažesniems, kiekvienas naujas reikalavimas reiškia papildomas investicijas, administracines procedūras ir kaštus. Todėl naujiems įpareigojimams būtini realūs pereinamieji laikotarpiai, pakankamas finansavimas ir proporcingi sprendimai.

„Mes nesame prieš aukštus aplinkosaugos standartus. Esame už tai, kad jie būtų įgyvendinami taip, kad ūkininkas turėtų galimybę išlikti konkurencingas. Negalime siekti žaliojo perėjimo tokiu tempu, kuris iš rinkos išstumia pačius ūkius, kuriems ir turime padėti pereiti prie tvaresnės gamybos“, – pabrėžia viceministras.

Pasak jo, ES parama turi būti nukreipta ne tik į naujų reikalavimų įgyvendinimą, bet ir į ūkių modernizavimą, inovacijas, energijos efektyvumą, rizikų valdymą bei ūkininkų padėties maisto tiekimo grandinėje stiprinimą.

Kai rinkoje audra – ūkininkui reikia apsaugos mechanizmų

Dar viena svarbi Lietuvos žinutė – būtinybė stiprinti ES rinkos rizikos valdymo priemones.

Pieno sektorius ypač jautrus pasauliniams rinkos svyravimams. Pieno supirkimo kainos gali keistis greitai, o ūkininko išlaidos – pašarams, energijai, darbuotojams, gyvulių priežiūrai ir investicijoms – išlieka.

Todėl Lietuva pasisako už veiksmingesnius ES žemės ūkio rezervo, privataus sandėliavimo ir intervencinio pirkimo mechanizmus.

„Kai rinkoje kyla krizė, ūkininkas negali tiesiog sustabdyti karvės melžimo ir palaukti, kol situacija pagerės. Pienas gaminamas kasdien. Todėl pagalbos mechanizmai turi veikti tada, kai jos labiausiai reikia, o ne tada, kai krizė jau būna pasibaigusi“, – sako viceministras.

Lietuva mano, kad esant rimtiems rinkos sutrikimams parama iš ES žemės ūkio rezervo turėtų būti mobilizuojama kuo operatyviau. Taip pat svarbu išlaikyti galimybę taikyti privataus pieno produktų sandėliavimo pagalbą, kai dalis produkcijos laikinai pašalinama iš rinkos.

Svarbiu rinkos reguliavimo instrumentu Lietuva laiko ir sviesto, lieso pieno miltelių bei sūrių intervencinius pirkimus. Kadangi intervencinės kainos daugelį metų iš esmės nesikeitė, Lietuva ragina svarstyti, kaip jas geriau pritaikyti prie dabartinės rinkos realybės.