Ugnimi ir kirviais niokojamas pavyzdingas Algirdo Gauriliaus miškas
Ilgus metus Telšių rajono Užgirių ir Berkinėnų kaimų apylinkėse plytintis Algirdo Gauriliaus miškas buvo kuriamas kaip žmogaus ir gamtos darnios partnerystės pavyzdys. Tačiau šiandien jis vis dažniau tampa ne kūrimo, o niokojimo vieta. Ugnis, kirviai ir abejingas elgesys naikina tai, kas auginta dešimtmečius.
Miškas – ne tik gamtos kampelis, bet ir ilgamečio, kantraus darbo rezultatas. Čia savo valdą daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja Algirdas Gaurilius – privatus miško savininkas, kurio pastangos buvo įvertintos visos Lietuvos mastu. Jo pavyzdys atskleidžia, kaip asmeninis ryšys su žeme, pagarba gamtai ir nuoseklus darbas gali sukurti išskirtinę, pavyzdingai tvarkomą miško valdą.
Algirdas Gaurilius kilęs iš Telšių krašto ir užaugo kaimiškoje aplinkoje – Berkinėnų kaime. Miškas jam nėra atsitiktinė investicija ar tik pajamų šaltinis. Tai šeimos paveldas, perduotas iš ankstesnių kartų, todėl jis suvokiamas kaip atsakomybė ir įsipareigojimas. Nors pagal profesiją jis nėra miškininkas, per daugelį metų sukaupė praktinių žinių, nuolat domėjosi, konsultavosi su specialistais ir mokėsi iš patirties.
Tai mišrus miškas, kuriame vyrauja eglės, taip pat auga beržai, pušys, drebulės, pavieniai ąžuolai. Kalvotas reljefas, natūralūs slėniai ir per laiką suformuota keliukų sistema suteikia šiai vietai išskirtinį kraštovaizdį. Tačiau svarbiausia – ne gamtinės sąlygos, o tai, kaip jos prižiūrimos.
A.Gauriliaus miškas išsiskiria ypatinga tvarka. Jame nuolat prižiūrimi keliukai, įrengtos vandens nutekėjimo sistemos, šalinami nuvirtę ar pažeisti medžiai, atsakingai vykdomi kirtimai ir atkuriami medynai. Didelė dalis darbų atliekama rankomis, vengiant sunkiosios technikos. Tokia priežiūra reikalauja daug laiko ir fizinių pastangų, tačiau leidžia išsaugoti natūralią miško struktūrą ir estetinę vertę.
Svarbi jo veiklos dalis – nuoseklus atsodinimas ir miško atnaujinimas. Po kirtimų nepaliekama tuščių plotų: jie atsodinami, dažnai beržais ar eglėmis, taip užtikrinant miško tęstinumą. Tai rodo ilgalaikį požiūrį – miškas suvokiamas ne kaip greito pelno šaltinis, bet kaip gyva sistema, kurią reikia perduoti ateities kartoms.
Tokios pastangos neliko nepastebėtos. Algirdas Gaurilius pelnė reikšmingą įvertinimą – tapo nacionalinio konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ nugalėtoju savo kategorijoje. Taip pat jis buvo pripažintas pavyzdingiausiu miško savininku Telšių apskrityje ir atskirai apdovanotas už beržynų puoselėjimą. Būtent šie jo sodinti ir auginti jauni beržynėliai šiandien tampa skaudžiausia niokojimo vieta – nes ugnis plinta būtent per juos, naikindama tai, kas buvo kurta su ypatingu rūpesčiu.
Skaudu, kad pavyzdingai tvarkomas miškas susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Artumas gyvenamoms teritorijoms reiškia, kad kartais tenka kovoti su nelegaliu naudojimu ar netvarkingu lankytojų elgesiu. Tai primena, kad miško išsaugojimas priklauso ne tik nuo savininko, bet ir nuo visuomenės sąmoningumo.
Pastaruoju metu jo mišką pradėjo niokoti paaugliai, bet kaip kirsdami jaunas eglaites, kirviu žalodami ir brandesnius medžius. Jie miške rengia bunkerį, šalia jo kūrena laužą, plėšia miško paklotę, dengdami samanomis to bunkerio stogą. A.Gaurilius paauglius aptiko vietoje. „Jų buvo septyni, du pabėgo, o kiti pasiliko. Paėmiau jų dviračius ir tol laikiau, kol atvyks policija“, – sakė A.Gaurilius. Pasak jo, jis ne tokios pagalbos tikėjosi iš policininkų – žmogus jaučia jų darbo atsainumą, persmelktą biurokratizmu, o ne tai, ką skelbia oficialus policijos šūkis: „Ginti. Saugoti. Padėti.“
Negana to, jau net septintą kartą padegama sausa žolė, daugiausia jaunuolynuose, šalia keliuko. Ir šių eilučių autoriui, nuvykus apžiūrėti žalojamo miško, teko gesinti kartu su A.Gauriliumi du gaisrus. Ugnis, plintanti per jaunus beržynėlius, dar kartą parodo, kaip lengvai sunaikinama tai, kas auginta metų metus.
Apie žalojamus medžius pasikalbėjus su vieno paauglio mama, ji neteisino vaikų ir teigė, kad su kitais tėvais yra pasiryžę kompensuoti oficialiai įvertintą padarytą žalą. Tai rodo, kad atsakomybė pradedama suvokti, tačiau padarytos žalos tai nesumažina.
Kai straipsnis buvo ruošiamas spaudai, paaiškėjo, kad padarytos žalos įvertinti atvyksta Raimundas Šukšteris, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamento Klaipėdos miškų kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas. Jo išvados parodys tikrąjį niokojimo mastą. Apie tai bus rašoma vėliau.
„Miškas nėra vieta abejingumui ar neatsakingam elgesiui. Kiekvienas nulaužtas ar nukirstas medis, kiekvienas neatsargiai numestas degtukas, uždegtas laužas, kiekviena palikta šiukšlė – tai žingsnis link niokojimo. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar miškai bus saugomi, ar taps dar viena prarasta vertybe“, – kreipdamasis į visus, sakė Algirdas Gaurilius.
