Gresia ir kitiems? Ūkininkui teks grąžinti 10 000 eurų už jau panaudotą žaliąjį dyzeliną
Į redakciją kreipėsi augalininkystės ūkį valdantis juridinis asmuo (redakcijai duomenys žinomi), kuris pateko į paradoksalią situaciją. Ūkininkas pirmiausia gavo teisę įsigyti lengvatinį dyzeliną, o vėliau, praėjus metams, jis yra verčiamas susimokėti pilną kainą. Daugiau kaip 10 tūkst. eurų akcizo skirtumą turintis padengti ūkininkas nesupranta, kodėl taip nutiko – ar jis tapo įstatymų įkaitu?
Vieni metai nuostolio – ir lengvata dingsta
Ūkininkas pasakoja, kad 2024-ieji buvo finansiškai sudėtingi – nuostolius lėmė tiek oro sąlygos, tiek rinkos svyravimai.
„Iššalo žieminis rapsas, reikėjo atsėti. Grūdų kainos buvo nukritusios, trąšos brangios. Susidėjo viskas – vieni metai minuso, ir tas minusas nemažas“, – neslepia jis. Nepaisant to, ūkis veiklą tęsė, investavo, mokėjo mokesčius, turėjo darbuotojų. 2025 metais situacija pradėjo stabilizuotis. Tačiau būtent tie nuostolingi metai tapo pagrindu pripažinti įmonę „patiriančia sunkumų“ ir atimti priklausiusias lengvatas. Ūkininkas teigia apie problemą sužinojęs tik šių metų vasarį.
„Aš už 2025 metus lengvatinį kurą gavau, jį išsipirkau, o dabar turiu susimokėti. Duoda, o paskui atbuline data liepia susimokėti. Nesuprantu šito“, – sako jis.
Jam apskaičiuota mokėtina suma siekia 10 194 eurus. Situaciją dar labiau komplikuoja institucijų pozicijos.
„NMA sako – mes remiamės teisės aktais. VMI sako – mes remiamės NMA duomenimis. Abi institucijos tarpusavyje susirašė, bet realios situacijos niekas nevertina“, – teigia ūkininkas.
Vertinami tik formalūs kriterijai
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) patvirtina, kad tokiais atvejais taikomas tik formalus vertinimas.
„Taikomas formalus kriterijus – ar subjektas atitinka Reglamento (ES) Nr. 651/2014 „sunkumus patiriančios įmonės“ apibrėžimą. Taisyklės nenumato jokio individualaus vertinimo pagal oro sąlygas, investicijas ar rinkos situaciją“, – teigiama atsakyme. Tai reiškia, kad net laikini nuostoliai, patirti dėl objektyvių priežasčių, gali lemti lengvatos netekimą.
Institucijos aiškina, kad tokia tvarka numatyta teisės aktuose: lengvata suteikiama iš anksto, o vėliau atliekama patikra.
„Tik po metų Nacionalinė mokėjimo agentūra tikrina, ar subjektas atitiko reikalavimus“, – nurodo NMA. Čia ir atsiranda paradoksas, kad ūkininkas, veikdamas pagal tuo metu galiojusią teisę, gali būti vėliau pripažintas ją pažeidęs – ir priverstas susimokėti.
Atsakomybė perkeliama ūkininkui
„Aušriečio“ Andriaus Palionio vadovaujama Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pabrėžia, kad atsakomybė tenka pačiam ūkio subjektui.
„Žemės ūkio veiklos subjektas, teikdamas paraišką, turi pats įsivertinti, ar jam netaikomi apribojimai“, – teigia ministerija.
Anot jos, tokia sistema pasirinkta siekiant sumažinti administracinę naštą ir greičiau suteikti lengvatą. Vadinasi ūkininkas turi pats išmanyti sudėtingus finansinius kriterijus, nustatomus pagal Europos Sąjungos reglamentą, ir dar įsivertinti riziką.
„Ne taip turėtų veikti valstybė“, – nusivylimo neslepia ūkininkas ir priduria: „Buvo sunku vienais metais, o valstybė padaro taip, kad dar už viską susimokėti reikėtų ir būtų dar sunkiau. Dasibaik ir nenorėk nieko daugiau“.
Jo teigimu, tokia tvarka gali turėti ir platesnių pasekmių: „Dabar nieko neslepiu, rodau, kad blogai. Tačiau tokia tvarka tikrai skatina šešėlį“.
Tarp teisės ir realybės
ŽŪM teigia, kad tokių atvejų nėra daug – pastaraisiais metais nustatoma po kelis per metus. Vis dėlto ar problema – kiekybė, ar pats principas?
Šiuo metu institucijos laikosi pozicijos, kad veikia pagal galiojančius teisės aktus ir ES reglamentus, kurie nenumato išimčių „sunkumus patiriančioms įmonėms“.
Tačiau ūkininko patirtis rodo kitą pusę – sistemą, kurioje vieni sunkūs metai gali lemti ne tik paramos praradimą, bet ir papildomą finansinę naštą.
