Trąšų kainų audra dar tik prasideda: dujos, karas Irane ir A. Palionio pramerkta viena akis

Pastaraisiais mėnesiais pasaulinė trąšų rinka pateko į naują geopolitinės rizikos verpetą, į kurį ūkininkai, tikėtina, bus įtraukti vis labiau. Trečiadienį Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pareiškė, kad, atsižvelgiant į karinius veiksmus Artimuosiuose Rytuose, Europos Sąjunga gali svarstyti papildomas dujų rinkos stabilizavimo priemones. Tiesa, ji kartu perspėjo, kad dirbtinis dujų kainų ribojimas gali būti rizikingas, nes pernelyg agresyvios intervencijos gali sutrikdyti tiekimą ir dar labiau destabilizuoti rinką.

Vien pats faktas, kad ES institucijos vėl svarsto tokio masto intervencines priemones, signalizuoja, kad energetikos rinkose formuojasi naujas įtampos ciklas. Tai ypač svarbu žemės ūkiui, nes azotinių trąšų gamyba tiesiogiai priklauso nuo gamtinių dujų kainos. Dujoms brangstant, neišvengiamai brangsta ir trąšos, o tai reiškia didesnę augalininkystės ūkių savikainą.

Prie šio spaudimo prisideda ir naujas Europos klimato reguliavimo etapas. Nuo 2026 m. pradžios realiai pradėjo veikti CBAM (Carbon Border Adjustment Mechanism) – anglies pasienio mechanizmas, kuris taikomas ir trąšoms iš trečiųjų šalių. Iki šiol, 2023–2025 m., galiojo pereinamasis laikotarpis: importuotojai turėjo tik deklaruoti importuojamų produktų CO₂ emisijas, tačiau už jas nemokėjo. Nuo šių metų importuotojai privalo įsigyti CBAM sertifikatus, kurių kaina tiesiogiai susieta su ES CO₂ emisijų prekybos leidimų kaina (EU Emissions Trading System).

Šio mechanizmo tikslas – sulyginti importuojamų produktų anglies kainą su ta, kurią jau moka ES gamintojai. Tačiau praktikoje tai reiškia ir didesnį kainų spaudimą importuojamoms trąšoms. Analitikų vertinimu, jau pastebimi pirmieji signalai, kad dėl reguliacinio neapibrėžtumo ir papildomų sąnaudų dalis importo srautų pradeda mažėti arba persiorientuoti į kitus regionus. Vis dėlto konkretūs importo kritimo skaičiai kol kas išlieka labai skirtingi ir dažnai naudojami kaip argumentas politinėse diskusijose dėl galimo CBAM taikymo atidėjimo.

Pabrėžtina, kad prie trąšų kainų spaudimo prisideda apskritai pasaulinės trąšų rinkos struktūra: didelė dalis azotinių trąšų gamybos sutelkta keliuose regionuose – Rusijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – todėl energetikos ar geopolitiniai sukrėtimai greitai persiduoda į pasaulinę pasiūlą ir kainas.

Diskusijos dėl šio mechanizmo suaktyvino ir ūkininkų organizacijas, kurios vis dažniau mėgina spausti Lietuvos institucijas aktyviau formuoti nacionalinę poziciją. Panašu, kad augalininkystės ūkiai atsidūrė ties praraja. Net žemės ūkio ministras Andrius Palionis, kuris iki šiol globalius procesus daugiausia komentavo iš šalies, pagaliau sureagavo į žemdirbių signalus. Prieš kelias dienas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija paskelbė, kad Lietuva pasisako už galimybę atidėti CBAM taikymą trąšų sektoriui.

Tačiau kyla natūralus klausimas – kodėl šis balsas iš ministerijos pasigirdo tik dabar? Kur buvo Lietuvos pozicija, kai vyko diskusijos dėl ES ir Mercosur prekybos susitarimo, kuris taip pat turi potencialiai reikšmingų pasekmių Europos žemės ūkiui? Šiandien ministerija siūlo ūkininkams pirmiausia finansinius instrumentus.

„Šiuo metu kartu su nacionaliniu plėtros banku ILTE svarstoma galimybė žemės ūkio veiklą vykdantiems subjektams teikti lengvatines paskolas apyvartiniam kapitalui papildyti. Tokia finansinė priemonė padėtų žemdirbiams užtikrinti veiklos tęstinumą ir lengviau prisitaikyti prie sudėtingos ekonominės situacijos“, – teigiama ministerijos pranešime.

Tačiau paskolos yra tik laikinas sprendimas. Kur kas svarbesnis veiksnys yra energijos kainų dinamika. Vasario 28 d. prasidėję kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose iš karto paveikė Europos dujų rinką. TTF gamtinių dujų ateities sandorių kaina šoktelėjo iki maždaug 70 eurų už megavatvalandę, o piko momentu siekė ir apie 100 eurų. Iki konflikto dujų kaina buvo nukritusi iki maždaug 30 eurų už MWh. Šiuo metu ji stabilizavosi ties 48–50 eurų lygiu – tai vis dar gerokai daugiau nei iki konflikto eskalacijos.

Energetikos rinkų analitikai perspėja, kad tai gali būti tik pirmasis šoko etapas. Investicinio banko „Goldman Sachs“ analitikų vertinimu, jei tiekimo sutrikimai užsitęstų ilgiau nei du mėnesius, Europos dujų kainos galėtų vėl pakilti virš 100 eurų už MWh.

Didžiausia rizika siejama su laivyba per Hormūzo sąsiaurį. Per šį sąsiaurį iki konflikto keliavo apie 20 % pasaulinės suskystintų gamtinių dujų prekybos. Nors tai sudaro tik dalį visos pasaulinės dujų rinkos – didelė dalis dujų vis dar transportuojama vamzdynais – šis jūrų kelias išlieka kritiškai svarbus pasaulinei energetikos logistikai.

Jeigu įvyktų pats pesimistiškiausias scenarijus ir laivyba šiame sąsiauryje būtų ilgam sutrikdyta, analitikų skaičiavimais dujų kaina Europoje galėtų pakilti iki maždaug 80–120 eurų už MWh, tai yra iki maždaug 0,90–1,35 euro už kubinį metrą. Tai reikštų dar 70–150 proc. kainos padidėjimą nuo dabartinio lygio.

Toks šuolis tiesiogiai smogtų trąšų pramonei. Azotinių trąšų gamyboje gamtinės dujos sudaro apie 60–80 proc. visos gamybos savikainos. Todėl net ir santykinai nedidelis dujų kainų kilimas greitai persiduoda į trąšų kainas.

Jeigu trąšų kainos pakiltų, tai neišvengiamai paveiktų ir grūdų savikainą. Paprastas skaičiavimas rodo, kad norint kompensuoti maždaug 30 proc. trąšų brangimą, augalininkystės ūkiams už grūdus reikėtų gauti bent 18–19 eurų daugiau už toną nei 2025 metais. Jei trąšos brangtų 50 proc., grūdų kaina turėtų kilti maždaug 30 eurų už toną. Alternatyva – mažinti tręšimo normas, tačiau tuomet beveik neišvengiamai mažėtų ir derlingumas.

Situacija išlieka itin neapibrėžta. Neaišku, kiek laiko truks konfliktas Artimuosiuose Rytuose, kaip vystysis karas Ukrainoje ir kokie derliai bus pagrindinėse grūdų eksportuotojose.

Tokiomis aplinkybėmis nacionalinė žemės ūkio politika turėtų veikti itin aktyviai. Tačiau kol kas atrodo, kad ji tik pradeda pabusti. Ministerija dažniausiai apsiriboja komentarais apie galimas grėsmes, tačiau konkrečių iniciatyvų Vyriausybės lygiu kol kas matyti nedaug. Mes daugiau girdime apie būtiną auditą Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, pažeidimų ieškojimą VMVT vadovės A. Mikalauskienės veikloje. Dar girdime, kad Žemės ūkio agentūra užsiima absoliučiais niekais, paskelbusi, jog per 2025 metus dėl nesąžiningos prekybos praktikos patikrino 70 ūkio subjektų, bet nė vieno tyrimo taip ir nebaigė, sankcijų nepritaikė. O kur tyrimai dėl nesąžiningų veiksmų pieno gamintojų atžvilgiu? Jų nėra. Pieno sektorius cypia, agentūra „dirba“. Kur buvo A. Palionis, kai Rumunija kartu su kitomis šalimis savo pieno gamintojams siekia iš EK išsimušti kompensacijų? Tesugebėjo pavirkauti EK komisarui ir tiek.

Institucinis vakuumas visu gražumu – šiuo metu ministerija neturi net kanclerio, kuris daugelyje institucijų atlieka svarbų koordinavimo vaidmenį tarp skirtingų politikos sričių.

Tačiau atsakomybė tenka ne tik valstybės institucijoms. Tam tikra atsakomybė tenka ir pačioms ūkininkų organizacijoms. Pastaraisiais mėnesiais jos daugiau dėmesio skyrė vidaus diskusijoms ir finansavimo klausimams, o strateginių pokyčių Europos politikoje analizė dažnai liko antrame plane. „Selfiai“ iš posėdžių su valdininkais – tai turbūt ne tai, ko tikėtųsi bendruomenė iš savo lyderių. Bet yra kaip yra. Kitų lyderių mes neturime.

Šiandien, kai geopolitika, energetika ir klimato politika susipina į vieną sudėtingą ekonominį mazgą, tampa akivaizdu, kad žemės ūkio sektorius įžengia į naują etapą. Trąšų kainų audra gali būti tik prasidedanti, o jos pasekmės žemės ūkiui priklausys ne tik nuo pasaulinių rinkų, bet ir nuo to, ar Europa ir Lietuva sugebės laiku priimti strategiškai pagrįstus sprendimus.