Kaip užtikrinti, kad naudojant mišką būtų išsaugota jo biologinė įvairovė?

Miškas – ne vien medžiai. Tai sudėtinga ekosistema, kurioje kiekviena rūšis, nuo mažiausių mikroorganizmų, grybų iki vabzdžių ir plėšrūnų, atlieka svarbų vaidmenį. Visą tai sudaro biologinę įvairovę, kuri miške reiškią visą gyvenimo tinklą ir yra jo gyvybingumo pamatas. Praradus net ir mažiausią jos grandį –  gali išsibalansuoti visa sistema. Kaip užtikrinti, kad naudojant mišką būtų išsaugota jo biologinė įvairovė? Apie tai tinklalaidėje pasakoja Valstybinių miškų urėdijos gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus projektų koordinatorė Ugnė Užtupienė.

Kas yra bioįvairovė ir kodėl ji svarbi miške? Šis klausimas viešojoje erdvėje dažnai iškyla tada, kai vyksta emocijas keliančios diskusijos apie plynus kirtimus ar sengirių išsaugojimą. Tačiau svarbu suprasti, kad miškininkystė nėra vien kirtimas – tai kompleksinė veikla, apimanti tiek miško atnaujinimą, tiek jo priežiūrą, apsaugą, puoselėjimą ir gamtosaugines priemones.

Miškas yra ir gamtos vertybė, ir atsinaujinantis išteklius. Klausimas – kaip juo naudotis atsakingai? Kaip aiškina U. Užtupienė, miškininkai ne tik kerta, bet ir bet ir saugo juos bei atlieka priemones, kurios leidžia gausinti juose esančią biologinę įvairovę. Siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę miške, miškininkai vykdo šias, įvairias gamtotvarkos priemones: biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus, kurie leidžia išsaugoti vertingus medžius, buveinių bei pelkių apsaugą – kuri užtikrina biologinei įvairovei svarbių vietovių išsaugojimą, kelia inkilus, lizdus retiems paukščiams, kasmet tveria skruzdėlynus, kovoja su invazinėmis rūšimis bei jas šalina – visa tai dažnai nematomas, bet esminis darbas, kai kalbame apie bioįvairovės išsaugojimą bei gausinimą mūsų šalies miškuose.

Pravartu paminėti, kad siekiant užtikrinti biologinės įvairovės palaikymą, gausinimą miškuose, miškininkams tenka susidurti su nemenkais iššūkiais. Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo tiesiogiai tenka susidurti miško ekosistemoms bei miškininkams –  klimato kaita. Dažnesnės sausros, vėtros, kenkėjų, tokių kaip žievėgraužis tipografas, plitimas keičia tiek medynų rūšinę sudėtį, tiek gyvūniją. Kai kurios vietinės rūšys nesugeba prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų, o kitos – plinta sparčiau. Tai skatina miškininkus taikyti adaptacines priemones, tokias kaip mišraus miško sodinimas ar atsparesnių medžių rūšių parinkimas. Iššūkių kelia ir invazinės rūšys – tylūs ekosistemos griovėjai. Miškuose augančios invazinės rūšys, tokios kaip Sosnovskio barštis, uosialapis klevas ar vėlyvoji ievaitė, išstumia vietines rūšis, trikdo natūralų ekosistemos balansą. Kovai su šiomis nepageidaujamomis rūšimis miškininkai taip pat taiko įvairias priemones – purškia sertifikuotomis cheminėmis, biologinėmis priemonėmis, itin jautriose vietuose – šienauja, kerta sumedėjusius augalus. Tiesa, invazinės rūšys apima ne tik florą, miškuose sutinkami ir invaziniai gyvūnai, pavyzdžiui – meškėnai. Tačiau, kaip teigia U. Užtupienė „su gyvūnais – sudėtingiau, bet turime veiksmingų sprendimų ir čia“.

Miškų tvarkymo standartus padeda užtikrinti FSC (Forest Stewardship Council) sertifikatas, kuris reikalauja išsaugoti biologinę įvairovę, laikytis aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių kriterijų. Sertifikuoti miškai Lietuvoje valdomi taip, kad būtų išsaugotos buveinės, saugomos rūšys ir kultūriniai elementai. Sertifikavimas – tai daugiau nei formalumas. Tai skaidrumo ženklas visuomenei, kad miškas tvarkomas atsakingai.

Podkeste paliesta ir dar viena tema: diskusijos tarp gamtininkų ir miškininkų. Jos, pasak pašnekovės – neišvengiamos. Tačiau, kaip rodo praktika, bendras tikslas – sveikas ir gyvybingas miškas – vienija. Ugnė Užtupienė pabrėžia, kad bendradarbiavimas su mokslininkais, bendruomenėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis padeda ieškoti sprendimų, kurie yra naudingi ir gamtai, ir žmogui.

Pašnekovė teigia: „Biologinė įvairovė nėra vien miško reikalas – tai bendras valstybės, visuomenės ir verslo interesas“. Saugodami bioįvairovę, saugome ne tik gamtą, bet ir savo gerovę ateityje. O miškininkai, kaip rodo Valstybinių miškų urėdijos veikla, žengia tvarumo keliu.