Žydi augalas, kurio negraužia žvėrys

Šis augalas turi daug pavadinimų: raudonžiedis, mešlunkis, mešlankis, mėšlungė, meštalungė, pipiro medis, praštalunkis, plėštalungis, žalčio lunkas, žalčiaplungis, žaltininkas, žaltilankas, žaltplunksnis, žemės plunksna, žalčiolungis. Jo negraužia žvėrys, net kiškiai jo žiemą neliečia. O dabar pats žydėjimo metas. Kas jis?

Žalčialunkis iš tolo patraukia savo gražiais alyviniais žiedais. Jis vienas iš anksčiausiai pražystančių savaiminių sumedėjusių augalų. Žiedai dar labiau vilioja, mat kvapnūs: žiedų skleidžiamas kvapas labai stiprus, svaigus. Tiesa, augalas žydi neilgai, žiedai greitai šviesėja ir nukrenta, tuoj išauga lapai.

Liesti jį nepatartina, juolab skinti nevalia: tai nuodingas augalas. Pavojingas net ir iš jo žiedynų bičių suneštas medus. Pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta. Nuo seno sakoma: žalčialunkio ragausi – dantys išbyrės. Dargi buvęs toks priežodis: suvalgius žalčialunkio uogą pilve tarsi jo krūmas išdygsta.

Visas augalas labai nuodingas: reikia vengti, kad ant odos nepatektų jo sulčių. Ypač nuodingi vaisiai – 10–12 uogų yra mirtina dozė. Ypač sunkiai apsinuodija vaikai. Žalčialunkio nuodai sukelia pykinimą, vėmimą, pakyla temperatūra. Mėgstantys skaityti, ko gero, gerai mena: Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva rerum“ žalčialunkiu buvo nunuodytas knygos personažas. Tad juokauti su šiuo augalu nereiktų: pamatei miške, pasigrožėjai ir drožk savais keliais.