Gandrai jau palieka Lietuvą
Tradiciškai baltųjų gandrų išskridimas į žiemojimo vietas siejamas su rugpjūčio 24-ąja –švento Baltramiejaus diena, tačiau didžioji dalis gandrų išskrenda anksčiau. Gamtininkai primena, jog visi paukščiai vadovaujasi ne kalendoriaus datomis, o paklūsta gamtos ritmui.
Prieš savaitę ar kiek anksčiau laukuose ir pievose galėjome gėrėtis dideliais būriais maisto ieškančių gandrų, o prieš kelias dienas šis vaizdas tarsi išnyko.
„Dabar toks laikotarpis, kai dienomis lizduose galima pamatyti vos vieną kitą gandrą, tik vakarais vyresnieji gandrai sugrįžta nakvoti, o jaunieji dažniausiai nesugrįžta ir nakčiai“, – sakė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas Arūnas Pranaitis.
Jo teigimu, pirmieji į šiltuosius kraštus išskrenda jaunikliai. Išskridimas paprastai įsibėgėja pirmąją rugpjūčio dekadą ir tęsiasi visą rugpjūčio mėnesį. Vieni išskrenda anksčiau, kiti vėliau.
„Mes esame įsitikinę, kad gandrai turi išskristi iki rugpjūčio 24-osios, bet taip niekada nebūna. Tai priklauso ir nuo fenologinių (tam tikros vietovės klimato) sąlygų, kurios lemia periodiškai pasikartojančius gamtos reiškinius, tokius kaip paukščių migracija ir kitus, ir nuo mitybinių sąlygų“, – akcentavo daugelį metų gandrus stebintis gamtininkas.
Anot A. Pranaičio, Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje šie metai gerokai prastesni nei praėjusieji, nes baltieji gandrai užaugino gerokai mažiau jauniklių. Pastebėta ženkliai daugiau tuščių lizdų ir tik vienos poros lizde užaugo keturi jaunikliai. Gana daug lizdų, kuriuose gandrai užaugino po vieną jauniklį. „Situacija nėra išskirtinė, nes gandrai gana ilgai gyvenantys paukščiai ir jei jų skaitlingumas skirtingais metais svyruoja, populiacija dėl to dažniausiai nenukenčia“, – paaiškino gamtininkas.
Informacijos šaltiniuose skelbiama, kad žinomas seniausias baltasis gandras, žieduotas Šveicarijoje, yra sulaukęs 39 metų amžiaus, o žieduotas Prancūzijoje yra išgyvenęs 34 metus ir 10 mėnesių.
Daugeliui kyla klausimų, kaip gandrų jaunikliai savarankiškai pasiekia šiltuosius kraštus, kokia navigacija vadovaujasi skrisdami, jei niekada ten nėra buvę? A. Pranaičio nuomone, jokio stebuklo čia nėra. Gandrai turi savo vidinę navigaciją – žino, kur praleisti žiemą, kai pas mus nėra maisto, žino, kur sugrįžti perėti. Visa tai ir migracijos kryptys yra kiekvieno gandro genuose, tad jie puikiai orientuojasi, kada ir kur skristi.
„Apibūdinant bendrą situaciją, šie metai gal ne patys geriausi, tačiau gamta prisitaiko prie visko. Vienoms rūšims jie buvo palankesni, kitoms sudėtingesni. Mūsų įsivaizdavimas yra toks, kad vasaros turi būti karštos, o paukščiams svarbiausia, kad pakaktų maisto“, – atkreipė dėmesį A. Pranaitis.
Bėgant paskutinėms vasaros dienoms, Žuvinto biosferos rezervatas gyvena tradiciniu ritmu – jau yra priskridusių pilkųjų žąsų, pradėjo rinktis pilkosios gervės, dar tebekrykštauja antys, galima pamatyti praskrendančių kirų, žuvėdrų, į salą ir pusiasalius vakarais suskrenda tūkstančiai pempių. Po truputį mažėja paukščių giesmininkų, nes jau prasidėjusi smulkiųjų paukščių migracija. Rugpjūtis – tilvikinių paukščių migravimo laikotarpis, tad dabar migruojančių retų rūšių tilvikų galime pamatyti ne tik pajūryje, bet ir nusekusiuose vandens telkiniuose.
„Pavasarį ir vasaros pradžioje nerimą kėlė išsausėjęs Žuvinto ežeras. Dabar jame vandens lygis atsistatęs, net viršija daugiamečius vidurkius, tačiau upėse vandens vis dar trūksta“, – konstatavo A. Pranaitis.
