Apie kertamą Aukštaitijos grožį
Mieli skaitytojai, ačiū už nuolatinį dialogą su „Mūsų Ignalina“ redakcijos darbuotojais. Ačiū, kad greito laiko apsuptyje randate keletą minučių rajono laikraščiui ir išsakote pastebėjimus, dalinatės išgyventomis situacijomis, džiaugsmu bei liūdesiu. Daugelis dalykų šiandieną stebina mąstantį žmogų, verčia suglumti. Dalies institucijų veikla, permainos ir pasaulėžiūra sunkiai suprantama, pateisinama, logiška.
Provincijos žmonės jau įpratę būti antraeiliais valdininkų planuose, visi nuostoliai ir pelno stoka nurašomi kaimo žmogaus sąskaita, juk neapsimoka dirbti vaistinėms, pašto skyriams, mokykloms, parduotuvėms ir pan., dėl mažo gyventojų skaičiaus. Vienas žmogus, o ir keletas – nieko nereiškia globalizmo idėjų šalininkams. Visos protingos vystymo strategijos sukurtos ir taikomos tankiau apgyvendintoms priemiesčių teritorijoms. Kokiais mechanizmais palaikyti gyvastį Rytų Lietuvos pakraščiuose – niekas per daug nesuka galvos. Miškai toliau kertami negailestingai.
Į redakciją kreipėsi rajono gyventoja, prašydama viešinti tokius pastebėjimus: „Dienos metu, kelyje, sutinkame vos vieną kitą sunkvežimį su išvežama mediena. Bet vos pradeda temti, tokio transporto ženkliai pagausėja. Tokia tendencija vietinių stebima jau senokai. Kiekvieną vakarą, grįždama po darbų, kelio ruože Šakarva–Ignalina sutinku pakrautus miškovežius.
Kokie medžiai nukirsti, kokia mediena išvežama! Visuomenė guodžiama atsodinamų plotų dydžiais, bet medis neužauga per kelis metus. Nepakaks mūsų amžiaus, kad sužaliuotų jaunuolynai ten, kur vykdomi beveik pliki kirtimai.
Kokiu oru kvėpuosime? Kokį vandenį gersime? Nejau trumpalaikė nauda šitaip sugadino lietuvį? Mūsų tėvai ir seneliai tausojo girias, suprato, kad medžio gyvenimas – ne žmogaus, galvojo apie rytdieną.
Deja, daugelyje veiklos sričių jau negalvojama apie tolimesnę ateitį, todėl ir turime nykstančius regionus, prastą demografinę padėtį. Mąstantis žmogus liko neįdomus, senamadiškas, nes ne visada parankus trumpalaikėms vietos sutartims ir menkavertėms vizijoms, kurių projektų „prigaminama“, o tikslai pamirštami per metus“, – sakė laikraščio skaitytoja, ragindama rajono gyventojus nelikti abejingais kertamam Aukštaitijos grožiui.
