Fanatiškas požiūris į „žaliąjį kursą“ sužlugdys Lietuvos ūkininkus?

Ūkininkai jau perėjo į „išgyvenimo režimą“, kyla grėsmė kaimo bendruomenėms. Europos Sąjungos siekis iki 2050 metų tapti pirmuoju klimatui neutraliu žemynu neabejotinai yra kilnus. Tačiau tas kilnumas šių dienų realijose primena bandymą lakstyti apsikaišiojus gėlių žiedais tarp aplink skraidančių bombų. Noras būti „žaliems“, panašu, sukrautas ant paprastų piliečių, o pirmiausia, ant visus maitinančių ūkininkų pečių, todėl tiek Lietuvos, tiek kitiems Europos žemdirbiams tai jau pradeda panašėti į ekonominį mirties nuosprendį.

Naujasis pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (sutrumpintai vadinamas CBAM pagal angliško pavadinimo pirmąsias raides – Carbon Border Adjustment Mechanism), kuris visa apimtimi trąšų sektoriui įsigaliojo jau nuo šių metų sausio 1 dienos, ūkininkus privertė susiimti už galvos. Prognozuojama, kad dėl šio mokesčio Lietuvos ūkininkai kasmet patirs nuo 60 iki 110 milijonų eurų nuostolių, o savikainos šuolis neišvengiamai pasieks ir galutinį vartotoją.
Apie tai, kodėl „žaliasis kursas“ praktikoje virsta „juoduoju scenarijumi“, kalbamės su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Mantu Župerka bei analizuojame platesnį sektoriaus kontekstą per kitų žemdirbių savivaldos lyderių įžvalgas.

Kas yra CBAM ir kodėl jis atsirado?

ES gamintojai moka už taršą per apyvartinius taršos leidimus, tuo tarpu trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Kinijos, Indijos ar Maroko gamintojai – ne. Dėl to importuojama produkcija tampa nesąžiningai pigi. Teigiama, kad CBAM mokestis turėtų išlyginti konkurencijos sąlygas ir skatinti ne ES valstybes investuoti į švaresnę gamybą.

Užsienio reikalų viceministras Sigitas Mitkus sako, kad CBAM įvedimo pagrindinis tikslas – riboti taršių produktų patekimą į ES rinką. Aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė teigia, kad tarifas yra „minimalus“ ir neturėtų lemti drastiško kainų šuolio, tačiau žemdirbių asociacijos pateikia visai kitokius skaičius.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Audrius Vanagas tiesiai šviesiai pareiškė, kad CBAM kasmet Lietuvos žemdirbiams gali kainuoti 60–110 mln. eurų, nes numatomas mokesčio augimas.

Jo teigimu, problema yra ne tik neadekvati trąšų kaina, kuri jau pasiekė 512 Eur už toną, bet ir dirbtinai kuriamas jų deficitas rinkoje.

Mantas Župerka: „Mes patys save smaugiame iš paskutiniųjų“

Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Mantas Župerka atkreipia dėmesį, kad dar prieš įvedant CBAM mokestį grūdų kainos ir trąšų savikainos disproporcija buvo tokia didelė, kokios nebuvo net sunkiausiais krizės metais. „Šiandieną grūdai kainuoja apie 170–180 eurų už toną. Iki to nelaimingo karo Ukrainoje, tona salietros kainuodavo tiek pat – apie 180 eurų.

Grūdai žiemą pabrangdavo gal 10–15 eurų, ir tai buvo normalu. Bet dabar mes turim tragišką vaizdą, nes grūdų kaina liko 180 eurų, o trąšos jau kainuoja mažiausiai 400 eurų, ir čia dar neskaitant CBAM mokesčio“, – skaičiuoja M. Župerka.

„Jeigu trąšų kaina būtų 180 eurų plius CBAM, dar galėtume kalbėti kažką, bet dabar ir taip jau savikaina yra dvigubai didesnė nei pajamos. Aš keliu klausimą – iš kur mes tuos grūdus pirksim? Panašu, kad jei taip bus toliau, ūkių Lietuvoje tiesiog neliks“, – įspėja M. Župerka.

M. Župerka stebisi Europos Sąjungos užsispyrimu tęsti griežtą aplinkosauginį reguliavimą tuo metu, kai pasaulio geopolitinė situacija liepsnoja.

„Kai pasižiūri, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Irane, apie kokį taršos mažinimą mes dar galime kalbėti? Mes čia galime save pasmaugti, bet problemų neišspręsime, kol ten viskas nesusitvarkys.

Mes smaugiame save iš paskutiniųjų, daug aukojame, o tuo tarpu Amerika iškart nuėmė visus žaliojo kurso reikalavimus. Europa mato, kad žaliasis kursas sugriuvo, bet vis tiek bando kažką spausti“, – rėžia ūkininkas.

Trąšas gamina visai čia pat, bet kaina kandžiojasi

Kėdainiai garsėja ne tik kaip solidžių ir stiprių ūkių kraštas. Būtent mūsų krašte veikia viena iš stipriausių visos Europos trąšų gamykla „Lifosa“, už kelių dešimčių kilometrų – ir „Achema“. Bet ar tai duoda finansinį pranašumą vietos ūkininkams? Panašu, kad ne.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius situaciją vadina neprotinga. „Vietos gamintojai įsiveža žaliavą, pagamina trąšas ir eksportuoja, o Lietuvos ūkininkai pigiau jų įsigyti negali. Pirkdami atvežtines trąšas iš trečiųjų šalių, mes dar papildomai susimokame mokestį, nors vietinės gamybos kainos rinkoje yra beveik identiškos.“

Mantas Župerka, ūkininkaujantis „Lifosos“ pašonėje, šią problemą jaučia kasdien. „Iš „Lifosos“ galime pirkti trąšas ir perkame, bet vietiniai gamintojai laiko labai aukštą kainų lygį. Būtų logiška, kad jei gamykla čia pat, tai ir produkto kaina galėtų būtų kita.

Bet čia jau veikia rinkos dėsniai. „Lifosa“ neprivalo trąšų parduoti būtent mums, jie gali jas parduoti bet kur pasaulyje ir paklausa yra didžiulė, ir dėl kainų niekas ten nesidera. Realybė yra tokia, kad gamykla stovi pas mus, kvapai pas mus, tarša pas mus, o pigesnio produkto nėra ir turbūt nebus“, – sako M. Župerka.

Destabilizuota trąšų rinka lems mažesnį derlių

Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžia, kad CBAM poveikis jau dabar matomas per importo statistiką. 2026 m. sausį ES azoto trąšų importas sumažėjo daugiau kaip 80 proc.

„Kai importas krenta taip drastiškai, tai nebėra teorija – tai realus tiekimo šokas. Trąšos sudaro iki trečdalio ūkininko sąnaudų. Jei prieinamumas mažėja, tai smūgis maisto saugumui. Mes palaikome klimato tikslus, bet klimato politika negali sugriauti maisto gamybos pagrindų. Šiandien destabilizuosime trąšų rinką – rytoj turėsime derliaus mažėjimą ir dar didesnį kainų šuolį vartotojams“, – sako dr. A. Svitojus.

Anot jo, atsargų lygis kai kuriose ES šalyse dengia tik pusę reikiamo kiekio būsimam derliui. Tai reiškia, kad ūkininkai priversti rizikuoti ir tręšti mažiau, o tai tiesiogiai lemia prastesnį derlių ir brangesnę duoną bei mėsą ant pirkėjų stalo.

Vartotojas – galutinė grandis, kuri sumokės už viską

Daugelis pirkėjų mano, kad ūkininkų problemos lieka tik kaimo vietovėse, tačiau M. Župerka skuba šį mitą išsklaidyti. Brangstant trąšoms ir kurui, brangsta viskas: nuo pieno iki daržovių. Tačiau čia išryškėja dar viena neteisybė – žemos supirkimo kainos ūkininkui ir nemažėjančios kainos lentynose.

„Vakar buvau parduotuvėje. Pieno supirkimo kaina jau kadaise krito 30 procentų, ūkininkas gauna grašius, o du litrai pieno lentynoje vis tiek kainuoja 2,60–2,90 euro. Blogiausia, kad vartotojas nemato to pigimo, kurį pajunta ūkininkas, bet kai viskas brangsta dėl mokesčių – vartotojas tai pajunta akimirksniu“, – pastebi M. Župerka.

Situaciją blogina ir gyvulininkystės sektoriaus bėdos. LŪS vicepirmininkė Zita Dargienė atkreipia dėmesį, kad be išaugusių kaštų ūkius smaugia ir administracinė našta, pavyzdžiui, tręšimo planų sudarymas, kuris mažiesiems ūkiams tampa nepakeliama finansine prievole.

Apie investicijas kalba neina, ūkininkai žiūri, kaip išgyventi

Paklaustas apie ateitį ir investicijas, Mantas Župerka karčiai nusijuokia – šiandien apie tai niekas negalvoja. Lietuvos ūkiai perėjo į „išgyvenimo režimą“, kurį diktuoja ne noras tobulėti, o baimė prarasti tai, kas sukurta.

„Aš manau, investicijos bus tik pirmo būtinumo. Jei ūkis matys, kad negali be kažko išgyventi, tai nori nenori turės investuoti. Čia kaip jaunai šeimai su būstu – arba moki nuomą, arba perki savo, bet dabar tai bus tik kraštutinis variantas.

Žmonės turi daugybę skolų iš praeitų metų.

Ūkininkas gali paprašyti atidėti mokėjimą už trąšas ar chemiją, bet už žemės nuomą jis visada sumokės pirmiausia, nes kitaip žemę atiduos kitam. O matom, kad žmonės jau sunkiai ir nuomas susimoka“, – sako Kėdainių krašto ūkininkas.

Žemės ūkio viceministras Gediminas Tamašauskis pripažįsta, kad situacija yra ypač jautri ir žada siekti mokesčio atidėjimo ar koregavimo europiniu lygmeniu. Tačiau žemdirbiai pažadais sotūs nebuvo niekada.

Dr. Arūnas Svitojus įspėja, kad artimiausios savaitės bus lemiamos. Diskusijos su „Copa-Cogeca“ ir kitomis ES organizacijomis turėtų parodyti, ar Briuselis išgirs realų žemės ūkio šauksmą, ar liks ištikimas ideologiniam planui, nepaisant to, kokią kainą už tai teks sumokėti.

„Vienareikšmiškai, Europa eina į susinaikinimą. Rusai mums grūdų juk neparduos. Bet ir savų nebeturėsim. Kol vyksta tokie dalykai pasaulyje, apskritai negali būti jokios kalbos nei apie CBAM, nei apie papildomus aplinkosaugos reikalavimus.

Mes ir taip esam netaršūs, palyginus su kitais, bet norime būti kažkokie neįmanomai švarūs, kai tuo tarpu aplink viskas griūva. Mes tiesiog turime galvoti apie išgyvenimą. Tik taip, ir ne kitaip“, – reziumuoja M. Župerka.

Jei CBAM mokestis nebus koreguojamas, o vietos pramonė ir toliau diktuos globalias kainas be atodairos į vietos augintoją, „žaliasis kursas“ Lietuvoje gali palikti ne švaresnę gamtą, o tuščius laukus ir bankrutavusias kaimo bendruomenes. O kiek ūkių neatlaikys šio naujo mokesčio? Parodys laikas ir… išaugusios maisto kainos.