R. Junokienės priežiūroje – daugiau nei 3 tūkst. gulbių

Kartais net sunku įsivaizduoti, kiek neįtikėtinų paslapčių slepiasi už namų sienų. Puikus to įrodymas – kiek daugiau nei 5 kilometrus nuo Rokiškio nutolusi, vaizdingoje vietovėje esanti nedidukė Rasos Junokienės ir jos vyro sodyba, kurioje glaudžiasi net 3 tūkst. 22 gulbės. Visgi pašmaikštauti mėgstanti moteris juokiasi, kad išgirdus tokį sakinį svarbu neapsigauti: nors gyvena šalia vandens telkinio, pas ją apsistoja tikrai ne tikrų gulbių būriai.

Niekas nepasakys, ko neturi

Tai – per beveik du dešimtmečius sukauptos figūrinės gulbių statulėlės ir įvairūs daiktai su šių laukinių paukščių atvaizdu. Nuvedusi į kambarį-muziejų, R. Junokienė rodo lentynose tvarkingai sutupdytą sunkiai suskaičiuojamą daugybę skirtingų porcelianinių figūrėlių, ištraukia daiktadėžę (su gulbės atvaizdu), pilną kolekcionavimui skirtų nedidelių dėželių, kuriose: pakabukai ant kaklo ir segės, raktų pakabukai. O toliau vyksta išsamesnė komodų apžiūra, kur gulbių gerbėja laiko įvairiausias gėrybes-grožybes: nuo paprastų medžiaginių pirkinių maišelių, vyriško kaklaraiščio, gulbės siluetais dabintų kvepalų buteliukų, krištolinio varpelio ar storo, grūdinto stiklo gulbės sparno formos vazos ir keleto skirtingų porcelianinių kavos servizų, taip pat dabintų laukinio paukščio atvaizdu, antikvarinių šaukštelių ar per „COVID-19“ pandemiją įsigytos kaukės. Komodose puikuojasi servetėlių laikikliai, taurės, žvakidės, vazos, naktinės lempelės ir senovinis cypsintis gulbės žaislas ir net pora saldainių, įvyniotų į popierėlius su gulbės atvaizdu. Nedidukame kambarėlyje dar yra kilimėlis su gulbe, sofą puošia užtiesalas su gulbe, stovi gulbės formos staliukas ir tiksi laikrodis su gulbėmis. Pasižvalgius ilgėliau, akys suranda ir dar daugiau įvairenybių.

R. Junokienė dirba Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, tad ir namuose „remiasi“ bibliotekos tvarka: visi, net patys smulkiausi jos kolekcijos eksponatai turi savo identifikavimo numerį, yra skrupulingai suregistruoti registracijos žurnale (iš kur ir kada atkeliavo), o kitame žurnale net yra trumpai aprašyti. To reikia, nes dar yra gulbių užuolaidos, lovos užtiesalų ir, pačiai kolekcininkei pasidabinti, suknelė su gulbėmis...

Pabandė ir – įtraukė

– Visų prima norėčiau pasmalsauti, ko Jūsų kolekcijoje dar trūksta, nes mačiau čia tiek visko, apie ką pagalvoti net mintis į galvą neateitų.

– Nežinau – reikia vardinti daiktus, o aš sakysiu, turiu jį ar ne (juokiasi – aut. past.). Turiu gulbių karalienės tiarą, aišku, su gulbėmis, muzikinę dėžutę, ne tik paprastą popierinį kalendorių, bet ir medinį, kuriame sukasi mėnesiai ir dienos. Vėduoklė, žaislai, suknelė, naktinės užuolaidos ir dušo užuolaida, deimantinė dėlionė, kur reikia ant paveikslėlio suklijuoti spalvotus akmenėlius... Nežinau ir pati, ko čia nėra. Turėjau porą vasarų kieme net tikrą gulbę, tačiau jau keletą metų nebepasirodo... Na, vienintelis dalykas ko dar neįsigijau – lipdukas su gulbe ant automobilio variklio dangčio, vadinamojo kapoto. Bet dalijamės mašina su vyru, manau, neleistų jo užklijuoti (juokiasi – aut. past.)  

– Tada Rasa, sakykite, ir kur tokia meilė gulbėms ir nuo ko viskas prasidėjo – kur pirmasis kolekcijos eksponatas?

– Pirmasis eksponatas yra nedidukių stiklinių gulbių pora.

– Pabandysiu spėti: jas gavote vestuvių proga.

– Tikrai ne (juokiasi – aut. past.). Jas parvežė sūnus iš ekskursijos 2004 m. Visgi kolekcionuoti daiktus su gulbėmis pradėjau tik dar po ketverių metų – 2008 m. Kodėl? Nežinau, tiesiog, vis pagalvodavau ir atkreipdavau dėmesį, jog visur katės, varlės ar drambliai, o gulbių net ir parduotuvėse – labai mažai. Galvoju: „O aš pabandysiu“ ir užkibau... Kai lentynose šis mano turtas jau sunkiai tilpo – buvo apie porą tūkstančių, galvojau pasiekusi 3 tūkst. sustosiu. Bet – nesustojau.

– Patikslinkite, kiek šiame kambaryje šiandien yra gulbių?

– Yra lygiai 3 tūkst. 22 gulbės. Įvairiausiu pavidalu: nuo nuotraukos rėmelio, auskarų porų, iki naktinio staliuko su lempute. Viską kruopščiai registruoju: iš kur ir kaip gavau – pirkau ar dovanojo. Daugiausia, aišku, perku pati. Aš neslepiu, kad mano kolekcijoje daiktai yra labai skirtingi: pasinaudoju ir kinų elektronine parduotuve „Temu“, ieškau ir internete, ir antikvariatuose.

– Kolekcionavimas Jums yra žaidimas ar rimta priklausomybė? Ir visad kyla klausimas, ar kolekcininkams negaila leisti sunkiai uždirbamus pinigus?

– O kur juos dėti (juokiasi – aut. past.)? Mano vyras rūko, aš – ne, tai leidžiu pildydama kolekciją. Man įdomu ieškoti, ko neturiu ir gauti tą daiktą. Jei būtų neįdomu – nebekolekcionuočiau. Norisi viską surinkti į vieną vietą, bet visko surinkti juk neįmanoma, tačiau lentynos va taip ir pilnėja (juokiasi – aut. past.). Vyras juokiasi, kad priestato namui dėl mano gulbių nebestatys. Kartais, pamatę mano kolekciją žmonės klausia, kiek pinigų viskam išleidau. Žinokit, neskaičiuoju, nes nenoriu. Jei pradėčiau skaičiuoti, būtų nebeįdomu kolekcionuoti. O šiandien tai – mano aistra. Kartais dar sulaukiu klausimo kam visa tai paliksiu? Nežinau, ką norės vaikai, tą su visu tuo darys: galės išmesti, gal kažkam padovanos-parduos ar atidarys muziejų. Nes čia tikrai yra ir retų egzempliorių. Ne tik kinietiški daiktai.

– Ar dideliais kiekiais papildote savo lentynas?

– Šiaip po vieną-kitą. Bet kažkada vienu metu esu iš Olandijos esu nupirkusi septynias bananines dėžes įvairių daiktų su gulbėmis... Močiutė, kuri irgi kolekcionavo gulbes, pateko į slaugos ligoninę, o artimieji neturėjo kur dėti tos jos kolekcijos. Man teko laimė viską perpirkti. Visos žinios apie prekes ar kolekcijas ateina internetu: forumuose, grupėse ir pan. Pradedi ieškoti prekių ir surandi bendraminčių, susibičiuliauji, o tada vieni iš kitų sužino apie tave.

– Ar daug Lietuvoje yra žmonių, taip pat stipriai, kaip Jūs, mylinčių gulbes?

– Buvo viena moteriškė, kuri norėjo bendrauti, bet draugystė nutrūko kai pasiteiravau, kiek eksponatų jau turi... Ji turėjo apie tris šimtus, o pas mane jau buvo kur kas daugiau.

– Kokiu principu šiose lentynose sutūpusios gulbės?

– Jos, tiesiog, sudėtos ir tiek. Mėginau dėti ir pagal spalvas, ir pagal medžiagą, iš kurios pagaminta, bet, kad niekas nebetelpa. Net stiklai komodose daryti specialiai, kad ant jų tilptų kuo daugiau gulbių.

– Kaupti – prikaupėte, o ar dažnai visu tuo grožitės?

– Daug laiko šiame kambaryje tikrai nepraleidžiu: kai šilta, ūkyje pilna darbų, o žiemą „žaidžiu“ su dėlionėmis: vakarais dėlioju tūkstančio ir daugiau detalių „puzles“. Ne, ne visos jos su gulbėmis, nes gal nebūtų tiek paveikslėlių. Jei kalbėsim apie papuošalus, visų, kuriuos turiu, tikrai nenešioju. Aš apskritai nemėgstu jų kasdienybėje, o išeinant į kokią šventę – vieną kitą įsisegu. Va, šiam pokalbiui pasipuošiau gulbių auskarais...

– Ar turite vienodų eksponatų? Sukaupus jų tiek daug atrodo natūralu susipainioti ir įsigyti dar kartą tai, ką jau turite.

– Vargu, nebent iš „Temu“ atkeliavo per klaidą. Kartais man kažką siūlantys pardavėjai nepatiki, jei pasakau, kad jau turiu jų siūlomą prekę. Net prašo parodyti. Nors turiu ganėtinai neblogą regimąją atmintį, visgi kol šioje galybėje surandu, jei gulbė kur tolėliau nuo lentynos pradžios įkurdinta, tikrai užtrunku.

– Kol kas, kiek suprantu, šią kolekciją mato tik Jūsų artimieji, draugai ir pažįstami?

– Švęsdama 40-ies metų jubiliejų, bibliotekoje surengiau mini parodą iš gal 50-ies eksponatų. Bet atvažiuoja žmonės ir pas mane į namus apžiūrėti, pasmalsauti. Įsileidžiu. Kažkada pro šalį keliavo dviratininkai, kažkoks žygis buvo, ir užsuko į svečius. Atvežė dar man ir veltą gulbę dovanų – rankų darbo. Aš labai ir nesistengiu jos rodyti, reklamuoti ar kviesti žmonių. Visgi jei kažkas pasidomi, pareiškia norą apžiūrėti, visada priimu.

– O širdžiai mieliausia gulbė trijuose tūkstančiuose yra?

– Mieliausios ir bus tos dvi pirmosios. Juk tai – vaiko dovana.

– Na, o brangiausias vertinant finansiškai?

– Finansiškai vertinant, brangiausiai atsiėjo gulbės formos naktinis staliukas su lempa. Bet tikrai buvo verta jį įsigyti. Paskutinysis eksponatas atkeliavo vakar (pas R. Junokienę lankėmės antradienio pavakarę – aut. past.): peleninė, ir dar nespėjau jos net užregistruoti. Nerūkau, bet įsigijau – juk su gulbe, o vyrui tikrai neatiduosiu, nors ir rūko (juokiasi – aut. past.). Artimiausiu metu taip pat laukiu atkeliaujančio pirkinio: bokaliukų, ąsočio ir dar kažkas bus derinyje.

– Žinote, žiūrint į tokią galybę daiktų lentynose kyla nuostaba ir klausimas: kaip juos visus aplenkia dulkės?

– Dulkės jų tikrai neaplenkia (juokiasi – aut. past.). Žinoma, dažniau ir daugiau jos kaupiasi ant viršuje sudėtų eksponatų, bet patenka ir už stiklų. Kad jų būtų kuo mažiau, stengiuosi visais būdais izoliuoti: užklijuoju lipnia juosta tarpus, dedu izoliacines juostas. Deja, jos ir per mažiausius tarpus į vidų patenka. Tačiau nevalau dulkių kas savaitę tikrai.

– O ar esate per tuos valymus ką nors sudaužiusi?   

– Ne. Nebent būna kuris nors jau įskilęs keliaujant. Vadovaujuosi principu, kad jei kažkas iškrenta ir nesudūžta, suprantu, kad, kaip sakoma, ne mano diena ir išeinu iš kambario (juokiasi – aut. past.). Kartais kyla noras perdėlioti viską, kažkaip kitaip pakomponuoti, bet kai vietos nėra, ką čia labai pakoreguosi?

– Tai ar gulbė Jums ir gražiausias gyvūnas?

– Ji – graži, bet labai pikta. Bjaurus tai paukštis, prikrečiantis visokių aibių.

– Ačiū Jums už ekskursiją ir pažintį su unikalia kolekcija.