Audra savivaldybių ribų nepaiso, tačiau ŽŪM pagal jas brėžia išimtis

Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) rengiant sprendimus dėl sankcijų netaikymo nuo 2026 m. rugpjūčio 22 d. stichinės audros nukentėjusiems paramos gavėjams, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai (ŽŪR) įspėja: pasirinkus administracinių teritorijų principą gali susidaryti situacija, kai nuo tos pačios stichijos faktiškai nukentėję ūkiai bus vertinami skirtingai vien todėl, kad veikia skirtingose savivaldybėse.

ŽŪR kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją ir pateikė pastabas dėl skubos tvarka derinamų žemės ūkio ministro įsakymų projektų. Jais siekiama sankcijų netaikyti tiems paramos gavėjams, kurie dėl rugpjūčio 22 d. audros ir jos sukeltų elektros energijos tiekimo sutrikimų negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ar teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pats siekis apsaugoti nuo stichijos nukentėjusius ūkininkus nuo neproporcingų sankcijų yra pagrįstas ir reikalingas. Tačiau esminis klausimas – kodėl teisė į tokią išimtį turėtų priklausyti nuo savivaldybės, kurioje yra ūkis, o ne nuo to, ar konkretus ūkis iš tiesų nukentėjo nuo audros?

Ministerijos parengtuose projektuose sankcijų netaikymas siejamas su konkrečiai išvardytomis savivaldybėmis. Administraciniu požiūriu toks mechanizmas gali atrodyti paprastesnis, tačiau praktikoje jis gali sukurti nevienodas sąlygas ūkininkams, susidūrusiems su tomis pačiomis nuo jų valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Audra ties savivaldybės riba nesustoja. Todėl sunku pagrįsti situaciją, kai vienoje savivaldybėje veikiantis ir nuo audros nukentėjęs ūkis būtų atleidžiamas nuo sankcijų, o už kelių ar keliolikos kilometrų analogišką žalą patyręs ūkis tokios galimybės netektų vien todėl, kad yra kitoje savivaldybėje.

ŽŪR siūlo atsisakyti baigtinio savivaldybių sąrašo kaip lemiamo kriterijaus ir galimybę netaikyti sankcijų numatyti visoje Lietuvos teritorijoje. Esminė sąlyga turėtų būti objektyviai nustatytas priežastinis ryšys: paramos gavėjas turėtų pagrįsti, kad konkretaus įsipareigojimo ar reikalavimo neįvykdė būtent dėl rugpjūčio 22 d. stichinės audros padarinių. Kriterijus turėtų būti ne adresas, o faktas.

Neaiškumų kelia ir ilgalaikiai elektros tiekimo sutrikimai

ŽŪR taip pat atkreipia dėmesį į kitą nepakankamai aiškiai reglamentuotą klausimą – ilgiau kaip 72 valandas trukusius elektros energijos tiekimo sutrikimus žemės ūkio veiklos objektuose.

Dalis žemės ūkio veiklų tiesiogiai priklauso nuo nenutrūkstamo elektros tiekimo. Gyvulininkystėje, pienininkystėje, produkcijos laikymo, šaldymo ir kituose technologiniuose procesuose kelias paras trunkantis elektros tiekimo sutrikimas gali ne tik sutrikdyti kasdienę veiklą, bet ir objektyviai užkirsti kelią įvykdyti paramos sąlygose nustatytus reikalavimus.

Tačiau iš rengiamų projektų, ŽŪR vertinimu, nėra pakankamai aišku, ar ilgiau kaip 72 valandas trukusio elektros energijos tiekimo sutrikimo išimtis būtų taikoma tik ministerijos nurodytose savivaldybėse, ar visoje šalies teritorijoje.

Tokios interpretacijos galimybės neturėtų likti. Jeigu Nacionalinės mokėjimo agentūros turima informacija ar kiti objektyvūs duomenys patvirtina, kad konkrečiame ūkyje ilgiau kaip 72 valandas trukusį elektros tiekimo sutrikimą sukėlė rugpjūčio 22 d. stichinė audra, sankcijų netaikymo principas turėtų galioti nepriklausomai nuo to, kurioje Lietuvos savivaldybėje tas ūkis yra.

Ūkininkui turi būti aišku, kokios taisyklės jam taikomos

Ne mažiau svarbus ir teisinio aiškumo klausimas. ŽŪR, įvertinę rengiamus pakeitimus, susijusius su Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinėmis priemonėmis, pažymi, kad dabartinės formuluotės neleidžia pakankamai aiškiai suprasti, kuriems paramos gavėjams ir kokiais konkrečiais atvejais sankcijų netaikymo išimtis būtų taikoma.

Kai kalbama apie sankcijas ir paramos gavėjų finansinius įsipareigojimus, dviprasmybė teisės aktuose nėra vien redakcinė problema. Ūkininkas turi iš anksto žinoti, kokios aplinkybės bus pripažįstamos nuo jo valios nepriklausančiomis, kokius įrodymus reikės pateikti ir pagal kokius kriterijus Nacionalinė mokėjimo agentūra priims sprendimą.

Todėl ŽŪR siūlo įtvirtinti bendrą ir visiems vienodą principą: sankcijų netaikymo išimtis Strateginio plano priemonių paramos gavėjams turėtų būti taikoma tiek, kiek konkrečių įsipareigojimų ar reikalavimų nevykdymą faktiškai nulėmė 2026 m. rugpjūčio 22 d. stichinės audros padariniai.

Jeigu du paramos gavėjai dėl tos pačios audros patyrė analogiškus padarinius ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo įvykdyti tų pačių reikalavimų, savivaldybės riba neturėtų lemti skirtingų teisinių ir finansinių pasekmių.

Todėl ŽŪR ragina Žemės ūkio ministeriją rengiamus įsakymų projektus tikslinti taip, kad sankcijų netaikymo mechanizmas būtų grindžiamas konkrečiais ir patikrinamais audros poveikio įrodymais, o ne vien formaliu ūkio patekimu į ministerijos sudarytą savivaldybių sąrašą.

Ministro komunikacija ūkininkams sukėlė lūkesčių, kuriuos vėliau pats sumažino

Ši situacija kelia ir platesnį klausimą dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos komunikacijos su nuo audros nukentėjusiais ūkininkais.

Po rugpjūčio 22 d. praūžusios audros ministras ragino ūkininkus iki rugsėjo 11 d. savivaldybėse fiksuoti patirtą žalą. Žalos registravimas tokio masto stichijos atveju yra būtinas ir suprantamas žingsnis, tačiau tuo ministro komunikacija nesibaigė – vėliau buvo kalbama apie Žemės ūkio ministerijos kreipimąsi į Europos Komisiją dėl kompensacijų nukentėjusiesiems.

Tokie vieši pareiškimai natūraliai kūrė ūkininkams lūkestį, kad žalos fiksavimas ir jos masto nustatymas gali tapti pagrindu realiai finansinei pagalbai gauti.

Tačiau vėliau, paaiškėjus, kad audros padaryti nuostoliai siekia keliasdešimt milijonų eurų, pats ministras pripažino, jog reikšmingos Europos Komisijos paramos tikėtis nereikėtų, o ir galima parama žemdirbius pasiektų tik kitais metais.

Problema šiuo atveju yra ne tai, kad ministerija rinko informaciją apie žalą ar vertino galimybę kreiptis į Europos Komisiją. Tai jos pareiga. Problema – kaip šios galimybės buvo komunikuojamos ūkininkams.

Jeigu dar nebuvo aišku nei kokio dydžio pagalba galėtų būti skirta, nei kada ji pasiektų nukentėjusiuosius, viešojoje komunikacijoje tai turėjo būti aiškiai pasakyta nuo pat pradžių. Priešingu atveju pirmiausia sukuriamas finansinės pagalbos lūkestis, o vėliau, jau suskaičiavus žalą, tas pats lūkestis gerokai sumažinamas.

Nuo stichijos nukentėjusiems ūkininkams reikia ne užuominų apie galimą paramą, o aiškios informacijos: kokios pagalbos valstybė realiai sieks, kokios jos galimybės, kokiomis sąlygomis ji galėtų būti skiriama ir kada ūkininkai galėtų jos tikėtis.

Kai po audros skaičiuojami ne teoriniai, o dešimtimis milijonų eurų matuojami realūs ūkių nuostoliai, nepagrįstų lūkesčių kaina taip pat yra reali.