VMVT slepia informaciją nuo visuomenės ir dangsto stambių verslų interesus?

„Norime patikslinti, jog duomenų apie nesaugių produktų kiekius konkrečiose įmonėse, remiantis bendros Europos valstybių praktikomis bei duomenų apsaugos įstatymais, nebeskelbiame. Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į bendrą Europos šalių praktiką bei galiojančius duomenų apsaugos reikalavimus, todėl, kad tokia informacija gali būti laikytina komerciškai jautria ar konfidencialia“ – tokį atsakymą pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos spaudos atstovai paprašius patikslinti, kiek konkreti įmonė į rinką perdavė salmonelėmis užkrėstos mėsos. Nauja VMVT pozicija iškėlė kitą klausimą – kieno teises visgi tarnyba gina?

Dangstosi teisės aktais

„Naujoje, automatizuotoje RASFF sistemoje VMVT nesaugios sugrąžintos ar išplatintos produkcijos kiekiai neskelbiami, nes pagal nacionalinius ir ES teisės aktus tai nėra privaloma informacija“, – staiga pasikeitusią poziciją aiškina tarnybos spaudos atstovai ir tuo pačiu priduria, kad išplatintos nesaugios produkcijos susigrąžinimas iš rinkos yra ilgas, kintantis procesas, dėl kurio duomenys gali būti netikslūs ir klaidinti visuomenę.

Teigdama informaciją, VMVT remiasi reglamento (EB) Nr. 178/2002 10 straipsniu „Visuomenės informavimas" bei Europos Sąjungos šalių narių taikoma praktika.

„Kiekiai tiesioginės įtakos vartotojų apsisprendimui ir elgsenai neturi“, – tvirtina VMVT. Tačiau ar išties pasitikėjimas įmone bus toks pats, kai ji į rinką pristatys 5, 500 ar 5 000 kg salmonelėmis užkrėstos mėsos..?

Reglamentas nedraudžia skelbti to, ko nenori skelbti VMVT

„Agrobitė“ įsigilino į minėto reglamento (EB) Nr. 178/2002 dešimtąjį straipsnį, kuriuo mėgina dangstytis VMVT.

Jame aiškiai parašyta, kad valstybės institucijos privalo nurodyti „visus maisto produktus ir pašarus arba maisto ar pašarų rūšį“, jei „maistas arba pašarai gali kelti pavojų žmonių ar gyvūnų sveikatai, atsižvelgiant į rizikos pagrįstumą bei dydį“.

Taigi, šiuo atveju VMVT pati nusprendžia, ar ta rizika yra pagrįsta, o pavojus žmonių sveikatai realus. Be to, akivaizdu, kad reglamentas nedraudžia skelbti visuomenei užkrėstos produkcijos kiekių.

Štai, ką sako minėto reglamento 10 straipsnis („Visuomenės informavimas“): „Nepažeidžiant Bendrijos ir nacionalinės teisės aktų taikytinų nuostatų dėl galimybės naudotis dokumentais, tuomet, kai yra rimtų priežasčių įtarti, kad maistas arba pašarai gali kelti pavojų žmonių ar gyvūnų sveikatai, atsižvelgiant į rizikos pagrįstumą bei dydį, valstybinės valdžios institucijos imasi atitinkamų priemonių informuodamos plačiąją visuomenę apie sveikatos rizikos pobūdį ir nurodo visus maisto produktus ar pašarus arba maisto ar pašarų rūšį, jų keliamą pavojų ir priemones, kurių imamasi arba ketinama imtis norint šią riziką sustabdyti, sumažinti arba jos išvengti“.

Akivaizdu, kad reglamentą VMVT traktuoja sau naudinga linkme, nors jame niekur neparašyta, kad paskelbus užkrėstos produkcijos kiekius (jei jie kelia pavojų žmonių sveiktai), valstybės institucijos nusižengtų teisei.

Neaiški sankcijų sistema

Tarp pranešimų apie nesaugius maisto produktus, kuriuos VMVT skelbia RASFF sistemoje, dažnai atsiduria didžiosios Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės – AB „Vilniaus paukštynas“, UAB „Biovela-Utenos mėsa“, UAB „Krekenavos agrofirma“ ir kt. bei pagrindiniai prekybos tinklai – „Maxima“, „Iki“, „Rimi“, „Norfa“.

Visgi kitame sąraše, kuriame pranešami maisto įstatymo pažeidimų nutarimai ir informacija apie sustabdytas įmonių veiklas, dominuoja visiškai kiti vardai – gerokai mažesnės, individualia veikla užsiimančios įmonės. Kodėl?

„Sprendimas apriboti veiklą yra priimamas remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo"“ – nurodo VMVT spaudos atstovai ir patikslina: „Sprendimai priimami atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes ir atliekamus veiksmus rizikoms suvaldyti. Pažeidimų skaičius savaime nėra sąlyga veiklos ribojimui.“

Nepatogi tiesa

„VMVT prižiūri, kad būtų laikomasi aukščiausių maisto saugos ir gyvūnų gerovės standartų“, – taip save socialinėje erdvėje pristato institucija. Tik ar ji išties laikosi šio principo?

Pagal VMVT pateiktus atsakymus, susidaro įspūdis, kad organizacija atsisakė tikslinti užkrėstos produkcijos kiekius ne tik dėl teisės aktų, kurie anksčiau netrukdė to daryti, bet galbūt dėl to, jog viešinama informacija staiga tapo kažkam komerciškai jautri arba kitaip – komerciškai nepalanki.

Ne ką mažiau klausimų kelia ir taisyklės, kuriomis vadovaujantis ribojama veikla įmonėms. Panašu, kad griežtesnių sankcijų išvengia didžiosios įmonės, kurių gaminama, o tuo pačiu kartais ir užkrėsta produkcija pasiekia kur kas daugiau vartotojų nei mažų, individualių įmonių. Visgi, kiek tiksliai užkrėstos mėsos į rinką pristatoma nuo šiol VMVT laikys paslaptyje.