Vievio turguje nusipirkusios šakočio senjorės negalėjo patikėti, kad šis prabangus gardumynas tikrai iškeptas Vievyje. „Negali būti, niekas Vievyje šakočių nebekepa“, – sakė vieviškės ir skubėjo patikrinti, ar tikrai Lauko gatvėje kepyklos esama. Atvykusios įsitikino, kad raguoti kepiniai jų mieste gaminami ir ne kartą grįžo šviežio šakočio nusipirkti. Tokią istoriją išgirdome apsilankę kepykloje „TaiVeta“, kurią įkūrė vieviškių Bliujų šeima. Manome, yra ir daugiau žmonių, kurie apie Vievio šakočius dar nėra girdėję ir juo labiau ragavę, todėl dalinamės tuo, ką išgirdome ir pamatėme.

Idėją padiktavo mėgstamiausias desertas

Kepykla „TaiVeta“ įkurta gyvenamojo namo kieme. Vienoje patalpoje dviem krosnimis kepami šakočiai, kitoje patalpėlėje jie laikomi. Viduje vietos nedaug, todėl susėdame lauko pavėsinėje ir pradedame pokalbį su broliu ir sese – Iveta ir Luku Bliujais, kuriems gimė idėja įkurti šakočių kepimo verslą. Pašnekovai pasakojo, kad su šakočiais bend­ra turėjo tik tiek, kad mėgo juos valgyti, o didžiausia paskata kepti šakočius kitiems buvo galimybė gauti šimtaprocentinę paramą iš Kaimo plėtros fondo.

„Iš krikšto tėvų sužinojome, kad galima gauti paramą iš Kaimo plėtros fondo. Pirma reikėjo sugalvoti idėją, bet nebuvo lengva ją rasti. Galvojom, ką geriausiai mokam. Galėčiau kepti kibinus, bet iš jų verslo nebus, gal pyragus, bet nemoku, tada nusprendėm kepti šakočius“, – apie idėjos pradžią pasakojo Iveta.

„Šakočiai pats mėgstamiausias mū­sų desertas, visada jo namie bū­davo. Buvo galimybė įsigyti namuose keptų šakočių, bet jų kaina buvo nemaža. Tada ir kilo mintis kepti tokius šakočius, kurie būtų patrauklūs kainos ir kokybės santykiu“, – papildė Lukas.

„Niekada nebuvau kepusi šakočio, net nebuvau mačiusi, kaip tai daroma, jokiose edukacijose nebuvau dalyvavusi. Kad parašyčiau projektą, informacijos ieškojau internete“, – pasakojo Iveta.

Bliujai pripažįsta, kad parašę pro­jektą nesitikėjo, kad gali pasisekti. Bet vis tiek ryžosi išbandyti laimę. Todėl gavus finansavimą, džiaugsmas maišėsi su nerimu – laukė daugybė iššūkių – pastatyti kepyklą, išmokti šakočius kepti.

Kaimo plėtros fondas suteikė 100 proc. paramą kepyklos įrengimui, bet, sako Lukas, šių pinigų nepakako, teko prisidėti ir iš savos kišenės.

Vietoj ūkinio pastato – kepykla

Kepyklą Bliujai įrengė ūkinį pastatą prikėlę antram gyvenimui.

„Kieme stovėjo ūkinis pastatas, kuriame močiutė kažkada augino paršelius. Tai buvo pastatas vaiduoklis, kuris nepuošė kiemo. Neturėjau jokios patirties su statybom, tačiau kartu su tėčiu Kęstučiu vietoj ūkinio pastato per vasarą įrengėm kepyklą“, – pasakojo Lukas. Projekto įgyvendinimui buvo skirtas 9 mėnesių laikotarpis, tačiau prasidėjusi koronaviruso pandemija nuolat kišo koją – tai medienos reikėjo laukti, tai įrangos tiekimas strigo. Kai kepimo krosnys buvo įrengtos, laukė dar didesnis rūpestis – išmokti šakotį kepti.

„Beveik stovėjo kepykla, o kaip šakočius kepti dar nežinojom, ieškojom žmonių, kurie kepa, skambinėjom ieškodami, kas edukacijas daro“, – pasakojo Iveta. Po ilgų, detektyvą primenančių paieškų, Iveta internetu surado žmogų, kuris šakočius kepa pagal autentišką vienuolių receptą.

„Paskambinome jam, pasakėm, kas domina. Pirma reakcija buvo: „Ne, vaikai, nieko nebus“, bet prisikalbinom, kad pamokytų. Nuvykę pamatėme, kad jis šakočius kepa savadarbiu „pečiuku“, kurį susikonstravo iš mašinos detalių. Visą dieną praleidome pas jį, kol sesė pramoko kepti. Sužinojome, kad pagal šį receptą šakočius dar 19 amžiuje kepdavo Marijampolėje veikusio vienuolyno vienuoliai. Geraširdžiam žmogui receptą perdavė mama, o jis mus išmokė. Esame labai jam dėkingi, todėl lig šiol bendraujame, šakočio nusiunčiame, susiskambiname“, – pasakojo Lukas.

Vienos dienos šakočių kepimo praktika leido pasisemti labai reikalingų žinių, tačiau grįžus namo paaiškėjo, kad tokios praktikos nepakaks tobuliems šakočiams iškepti. Bet, kaip sako liaudies išmintis, nepasiseka tik tiems, kurie neturi tikslo ar nepakankami stengiasi, kad tikslą pasiektų.

„Pradžioje visai nesisekė, daug šakočių krito. Jau kepimo pabaiga, žiūrim, koks gražus ir nuskrenda į kitą patalpos galą. Ir mes valgėm, ir gyvūnai, ir kaimynai buvo sotūs šakočiais. Po truputį sekėsi vis geriau. Iš pradžių savi pirko ir valgė, paskui žinia pasklido iš lūpų į lūpas. Pamenu, koks buvo pirmas šakotis, kurį nupirko vestuvėms. Jis visai neturėjo ragų. Dabar tikrai tokio neatiduočiau“, – pirmus bandymus prisiminė Iveta.

Dukrai antrina mama Nijolė: „Kol dukra išrado viską, ką turi, kiek ji po darbo sėdėdavo… Kepė kepė, o ragų kaip nėra, taip nėra. Bet dirbo kantriai ir galiausiai pavyko išdirbti receptą. Nuo pat pradžių nieko nekeičiam, receptas išliko toks pat“.

Autentiškas receptas

Kaip pasakojo jaunieji verslininkai, kepant šakotį naudojama visai nedaug miltų. Didžiąją dalį tešlos sudaro sviestas ir kiaušiniai, kurių vienam šakočiui iškepti reikia net aštuo­niasdešimties. Vietoj konservanto įpilamas šlakelis citrinų sulčių.

Kepyklos savininkė I. Bliujūtė sako, kad jai labai svarbi gaminio kokybė, todėl naudojami aukščiausios klasės, sertifikuoti produktai. „Patys atsivežame iš paukštyno ant kraiko laikomų vištų kiaušinių, dedame natūralų sviestą. Būtų tobula naudoti naminius kiaušinius, bet tokį pasirinkimą riboja Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai. Kiaušiniai turi būti sertifikuoti, o kaime vištas auginanti močiutė sertifikatų neturi“, – sakė Iveta.

Parduotuvėse galima įsigyti įvairių šakočių, bet nė vienoje parduotuvėje nėra šakočio, kuris būtų toks šviežias kaip kepykloje „TaiVeta“, kuri kartais užsakovui šakotį atiduoda dar šiltą. Vieviškių kepamų šakočių galiojimo laikas – 1 mėnuo. Iveta pasakojo, kad ilgiau palaikius šakotį jo skonis pasikeičia, nes sviestas apkarsta. O prekybos centruose pardavinėjami šakočiai turi ilgą galiojimo laiką, kurį garantuoja kepiniuose naudojami palmių riebalai. Kepykla „TaiVeta“ taip pat turėjo pasiūlymą tiekti šakočius prekybos centrams, bet pasiūlymo atsisakė. Kaip sako Lukas, „ant skonio“ žmogų gali apgauti tik vieną kartą, todėl geriau parduoti mažiau, bet šviežią ir skanų kepinį.

Iveta sako, kad kiekvienas šakotis kepykloje gaminamas su meile. „Mūsų receptas unikalus, nes viskas daroma rankomis. Kiekvieną ragą šakotyje išformuojam rankomis. Jei viską automatizuotume, galėtume iškepti daugiau, bet tada prarastume visą autentiškumą ir kokybę. Džiaugiamės, kad galime pasiūlyti naminius, ekologiškai paruoštus ša­kočius ir labai malonu, kad klientai tai vertina. Dalyvavome Šalčininkuo­se mugėje, priėjo vyriškis ir išsirinko šakotį. Pasiūliau paragauti, o jis sako: „Iš kvapo jaučiu, kad geras“. Kiti sakė, kad pernai pirko, patiko, todėl specialiai į mugę atvyko šakočių nusipirkti“, – pasakojo Iveta, pridurdama, kad kiekvienas geras atsiliepimas motyvuoja dar labiau stengtis.

Šeimos verslas

Kepykla „TaiVeta“ – tikras šeimos verslo pavyzdys. Verslas išvystytas ir plėtojamas tik Bliujų šeimos rankomis. Iveta Bliujūtė rašė projektą, tėtis Kęstutis su Luku statė kepyklą, šakočius kepti moka beveik visa šeima (tik tėtis niekada nebandė), bet kiekvienam skirtingų skonių šakočius iškepti pavyksta. Kaip sako Iveta, net pusseserė Emilija, pamačiusi ilgai languos negęstančias šviesas, skambina pasiteirauti, ar nereikia pagalbos. Ji padeda kiaušinius mušti, nes tai gana ilgas darbas – baltymą reikia atskirti nuo trynio. Ivetos sūnus Taironas dar tik ketvirtokas, bet pasižymi puikia iškalba ir nepraleidžia progos šeimos kepamų šakočių pareklamuoti. „Vaikščiojanti reklama“, – juokauja namiškiai. Po stovyklos, kurioje Taironas dalyvavo, kepykla net iš Kauno užsakymų sulaukė. Lukas su šypsena prisimena, kad pačio­je pradžioje šakočius Vievio turguje pardavinėdavo, o sūnėnui nestigdavo drąsos vieviškiams šakočius pagirti ir paskatinti nusipirkti.

Įkūrus kepyklą reikėjo sugalvoti pavadinimą. Jis gimė pakeliui namo su kepyklai skirtomis medžiagomis. Lukas pasiūlė pavadinimą „TaiVeta“, kuriame užkoduoti Tairono ir Ivetos vardai.

Paklausus, ar iš šakočių kepimo galima išgyventi, Iveta paaiškino, kad įsibėgėjus kepyklos veiklai išėjo iš ankstesnio darbo. Nors dabar dažniausiai šakočius kepa mama Nijolė, bet ir kitų darbų pakanka. Reikia bendrauti su klientais, šakočius su­pjaustyti ir supakuoti. O tai padaryti irgi norisi ne bet kaip. Anksčiau Iveta naudodavo sezoninius atributus: vasarą levandas, žiemą eglės šakelę su apelsino žievele, rugio varpą ir pan. Dabar liko tik lininis siūlas, bet ant kiekvienos pakuotės užklijuojamas lipdukas, pridedama vizitinė kortelė. Ant visų atributų – kepyklos logotipas, pačios Ivetos rankomis išpieštas ir patentuotas.

Ateities planai

Paklausus apie ateities planus brolis ir sesė pasakojo pirmiausia laukiantys, kol pabaigs sandėlio statybas. Vėliau planuoja įsigyti dar vieną krosnį, kad galėtų iškepti daugiau raguotų skanėstų. Pasak Ivetos, švenčių metu šakočių poreikis labai išauga, o kepykla turi Maisto ir veterinarijos tarnybos apribojimą – per dieną iškepa nustatytą kiekį šakočių, bet toks kiekis neatitinka poreikio. Iveta sako, kad ateityje įsigis ir lauko krosnį, tuomet galės kepti šakočius senoviniu būdu bei vesti edukacijas ne tik kepyklos kieme, bet ir įvairių švenčių ir mugių metu.

Tiesa, mažųjų lankytojų kepykla jau buvo sulaukusi. Sūnaus klasė buvo atvykusi pasmalsauti, kaip šakočiai kepami. Iš Elektrėnų mokiniai buvo atvykę dideliu autobusu pažiūrėti, kaip tradicinis lietuvių desertas gaminamas. Iveta sako, kad pamatyti visi pamatė, bet daug smagiau būtų ekskursijas priimti didesnėje erdvėje, gal net pravesti edukacijas.

Kitąmet Bliujai ketina dalyvauti šakočių kepimo čempionate, kuris vyksta Paukščių šventėje Kaišiadoryse.

Kepykla „TaiVeta“ pagal galimybes prisideda prie švenčių rėmimo. Vasarą šakočiais apdovanojo pirmųjų vietų nugalėtojus Drakonų laivų varžybose. Parėmė vaikų ir tėvų žvejybos varžybas, kurias organizavo Elektrėnų žvejų klubas „Tritonas“.

Šiandien kepykla „TaiVeta“ skaičiuoja trečiuosius veiklos metus. Bliujų šeima džiaugiasi, kad užteko ryžto parašyti projektą, kuris buvo pirmas žingsnis link Kaimo plėtros fondo paramos, kuri leido įkurti nuo­savą verslą. Šeima dėkinga visiems pirkėjams, kurie padėjo kepyklai aug­ti, o tuos, kurie šakočių dar neragavo, kviečia paskanauti ir patiems įvertinti.

Virginija Jacinavičiūtė ("Elektrėnų kronika")