Ar atpras žmonės pririšti šunis?
Europos Parlamentas (EP) pritarė naujoms šunų ir kačių gerovės taisyklėms, kuriomis siekiama užtikrinti didesnę šių gyvūnų apsaugą. Tarp Lietuvai aktualiausių pokyčių – nauji reikalavimai veisėjams ir draudimas laikyti šunis nuolat pririštus lauke. Ar žmonės prie pokyčių pripras savaime, parodys laikas. Visgi reikalavimų teks paisyti, nors gali prireikti ir griežtesnės kontrolės bei baudų.
Grupelė žmonių diskutuoja, kaip bus su jų pririštais augintiniais. Vieni sako, jog augina šunis kambaryje, į kiemą išleidžia tik pasivaikščioti – šie per savo gyvenimą nematę nei antkaklio, nei pavadėlio. „Buvome uždėję antkaklį, tai mūsiškė jautėsi labai nelaiminga, teko nuimti“, – apie savo kambarinę kalytę pasakoja šeimininkė. Ji miega ten, kur jai patinka, dažnai įsirango lovoje. „Toks jos gyvenimas“, – sako moteris.
Tačiau yra ir kitas šunelis – priglaustas, visai svetimas, kuris dabar jau turi šeimininkus, bet yra pririštas. „Jis jau senas, nemanau, kad voljerą jam darysime“, – prisipažįsta šeimininkai. Šunį myli, atiduoti į prieglaudą neketina. „Na, bet jei skirs baudas? Nežinau, ką reikės daryti“, – neslepia. Dabar jis gyvena, anot šeimininkų, gerai: priaugo svorio, visada pašertas, pamaloninamas įvairiais skanumynais, turi vandens, gyvena savo būdelėje. Tiesa, kai žiemą labai šalta, jis keliauja pagyventi į tvartelį. „Tačiau jis pririštas, o to dabar jau neleis“, – teigia jie.
Senoliams šuo prie grandinės – įprastas reiškinys, o štai augintinis lovoje – ne. „Visą gyvenimą šunis rišome, palaidų nepaleisi. Dabar laikai pasikeitė – šunys miega lovose“, – dėsto senjora.
Kai kam toks reikalavimas nesuprantamas. „Karvių jau beveik neliko, arkliai – dėl grožio, kiaulių beveik niekas nelaiko, uždraus ir šunis laikyti. Nebus kam namų saugoti, nes apie svečius – prašytus ir neprašytus – dabar mane informuoja mano kiemo sargas šuo. Iš jo lojimo galiu net pasakyti, kas ateina: žmogus, kaimyno katinas ar višta.“
„Nelaikysiu šuns. Ką daryti? Negi baudas mokėsiu? Savo šuns, kuris visą gyvenimą gyveno kieme, dabar jau nebeįpratinsiu gyventi troboje, voljerą statyti man per brangu, o ir šuo jau senas“, – svarsto pašnekovas.
„Laikau vilkinį šunį, jam pastačiau voljerą, bet kaimo šuniukai dažniausiai būna pririšti. Nežinau, ar visi šiems šuniukams turės ir skirs lėšų voljerams statyti? Ko gero, išmestų, miškuose paleistų šunų padaugės, ir tai, matyt, neišvengiama“, – mano vyriškis.
„Dabar jau šunys geriau gyvena nei žmonės. Ant arklių negalima joti, reikia skaičiuoti, kiek raitelis sveria. Pasaulis – aukštyn kojomis“, – tiesiai rėžia kitas pašnekovas.
„Lyg nėra didesnių problemų, tai vis nusitaiko į paprastą kaimo žmogų, kuris neteks net savo kiemo sargo. Gal jis ir neišsaugos namų, bet taip jau esame įpratę. Dabar girdžiu, kad šuo – ne sargas, tam yra signalizacijos, saugos tarnybos. Už kokius pinigus kaime žmogui tas signalizacijas įsigyti ir saugos tarnybas samdyti?“ – klausia jis.
„Dar yra laiko. Galvosiu, ką daryti. Ir aš turiu pririštą šuniuką“, – prisipažįsta pašnekovė.
„Nestatys žmonės savo kiemsargiams voljerų, išveš kur nors ir paleis. Prieglaudos visų nesurinks, nes ir tos dabar jau pilnos, o žmonės, kad ir kaip gailėtų savo šunų, neturės kitos išeities ir paleis juos likimo valiai. Štai iki ko prieisime“, – mano dar vienas kalbintas žmogus.
„Lauko šuns į lovą neguldysiu, o voljerą statyti man tikrai brangu“, – pripažįsta pašnekovas.
