Enciklopedijose teigiama, kad triušiai yra kiškiažvėrių būrio, kiškinių šeimos žinduoliai. Jie paplitę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir Pietų Europos vakaruose, įvairiose buveinėse, net iki 4250 m aukščio. Suaugę panašūs į kiškius, pasiekia 2,7 kg svorį, bet jaunikliai labai skiriasi. Ausys siekia net iki 10 cm ilgio, akys didelės, dantys 28, kandžiai nuolat auga. Kailis minkštas, pilkas, rusvas, 2 rūšys dryžuotos. Papilvėje ir pasmakrėje yra kvapiosios liaukos.

Dauguma triušių aktyvesni tamsiuoju paros metu. Slepiasi, jauniklius veda urvuose, kuriuos išsikasa patys ar užima kitų gyvūnų. Greiti, o persekiojami sprunka zigzagais. Žolėdžiai, per metus veda keletą vadų, po 2–6 plikus aklus jauniklius.

Mažiausias nykštukinis triušis (23–29 cm, 300–500 g) gyvena Šiaurės Amerikoje. Pelkinis triušis paplitęs JAV, gerai plaukia. Pilkas su rudais dryžiais triušis paplitęs Sumatroje, Indonezijoje.

Geriausiai ištirtas laukinis triušis gyvena kolonijomis Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Europoje. Per metus veda 5 kartus po 5–6 jauniklius. 1859 metais 24 triušiai buvo introdukuoti Australijoje ir mažiau nei per 100 m. jų ten prisiveisė daugiau kaip 600 milijonų. Triušius persekioja lūšys, kojotai, lapės, barsukai, kiti kiauniniai, plėšrieji paukščiai, gyvatės.

Naminis triušis kilęs iš laukinio triušio, buvo prijaukintas prieš 2000 metų. Žinoma apie 70 triušių veislių – kailinių, pūkinių, mėsinių ir dekoratyvinių. Pagal dydį triušiai skirstomi į stambius (daugiau kaip 5 kg), vidutinius ir smulkius (mažiau kaip 3,5 kg).

Per metus triušiai gali daugintis 3–6 kartus, vadoje būna 6–8 ir daugiau triušiukų, kurių masė 50–60 gramų. Suaugę minta žole, pašariniais šakniavaisiais, smulkiu šienu, koncentruotais pašarais, mineraliniais priedais (druska, kreida), greitai auga. Gyvena iki 10 m.

Įdomu tai, kad normali triušių kūno temperatūra siekia net 39,5 °C, o serga jie kokcidioze, pasterelioze, gastroenteritu, išputimu, plaučių uždegimu, miksomatoze, virusine hemoragine liga.

Šilutės rajone yra gana daug triušių augintojų, vien Saugose jų galima priskaičiuoti apie dešimt. Du iš jų pakalbinome: apie savo augintinius pasakoja Dangira Sudeikienė ir Vytautas Laurinavičius.

Paglostyti nori visi

Pasak saugiškės Dangiros Sudeikienės, triušininkystė nepopuliari, nes nepelninga, tai daugiau pomėgis nei verslas. Va bitininkystė, kurią moteris vysto, tai dar šiokią tokią naudą duoda. Nežiūrint brangaus malonumo, vis tik savo kasdienybės Dangira neįsivaizduoja be triušių. Mieli, švelnūs, vislūs padarėliai kartu su Dangina nuo vaikystės, juos augina kelis dešimtmečius.

„Kai matai nuo gimimo augantį gyvūną, smagus jausmas, triušiai draugiški, bet tuo pačiu ir bailūs – reaguoja į staigų judesį ar svetimą žmogų. Dažnas, tiek vaikas, tiek suaugusysis, užėjęs į triušidę nepajėgia nuslėpti susižavėjimo, nori paliesti, paglostyti ilgaausį. Vaikai iš karto užsinori neštis namo ir auginti…“, – pasakoja Dangira.

Triušieną augintoja realizuoja pažįstamų ir giminių tarpe. Pasak Dangiros, tai skani mėsa, jeigu moki tinkamai paruošti, skaniausia su daržovėmis ir padažu. „Tenka girdėti, kad dėl triušio meilumo ir grožio jo dažnas negalėtų skersti ir naudoti maistui, bet jeigu triušienos patiekalas atsiranda ant stalo, tai viskas lyg ir pasimiršta, tokia akivaizdi praktika“, – juokauja ji.

Saugiškė stengiasi auginti veislinius triušius, skirtus mėsai. Važiuoja į parodas ir ten perka Belgų milžinus, Kalifornijos ir kt. triušius. Pati parodose su gyvūnais nedalyvauja, vyksta tik pasidomėti veisimu, ligų prevencija, maitinimu, priežiūra.

Triušio metų proga, skaitytojams Dangira linki meilės, švelnumo, atjautos, nebūti bailiems, o būti stipriems ir vieningiems, gal tada ir negandos praeis. „Tigrui išėjus, užleidus vietą mielam ilgaausiui, tegul Triušio metai skleidžia taiką, gėrį, meilę ir ramybę“, – linki ji.

Triušio metų proga -14 triušiukų

Saugiškis Vytautas Laurinavičius įsitikinęs, kad triušius auginti nesudėtinga. Svarbiausia – rūpestingai ir tinkamai juos prižiūrėti. Jis  irgi juos augina daugelį metų, pirmuosius augintinius įsigijo būdamas ketvirtoku. Buvo trumpų pertraukų, o išėjęs į pensiją vėl jų nemažą būrį prižiūri. Kam? Ogi, kad turėtų užsiėmimą, judėtų, truputį fiziškai padirbėtų, žinoma, malonumą pajaustų ir šiek tiek naudos turėtų.

Užpernai Vytautas turėjo net 130 augintinių, šiemet kiek mažiau, bet darbo sakosi tikrai užtenka: prišienauti, užauginti šakniavaisių ir šiek tiek kopūstų, pasirūpinti grūdais ir kombinuotais pašarais. Ypatingų veislių neauginąs, visi jo švelniakailiai yra mišrūnai. Triušiai labai vislūs, atsiveda po keturias – šešias vadas per metus. Viena Vytauto auginamų triušių patelė metų pabaigoje atsivedė kaip niekada gausią vadą – net 14 triušiukų. „Matyt tų Triušio metų proga“, – juokauja Vytautas. Visi sėkmingai sveiki auga.

Vytautas irgi pastebėjo, kad vieni į triušienos valgymą žiūri atsargiai, kitiems, tai puikaus skonio sveika mėsa. Pastarieji noriai perka triušieną, kurios kilogramas vidutiniškai kainuoja apie 8 eurus. Už tiek parduoti neapsimoka, kaina turėtų būti du kartus didesnė. Bet brangios produkcijos žmonės neįpirks, taip ir augina, neskaičiuodamas savo įdėto laiko ir investicijų.

Vienas firminių Vytauto ruošiamų patiekalų – karšto rūkymo triušiena, abejingų nepalieka.

„Tegul Triušio metai bus vaisingi, laimės tiek, kiek triušiukų vadoje“, – su puikia nuotaika ir šypsena linki visiems Vytautas.

Didžiausias abiejų saugiškių augintojų galvos skausmas – nudirtas triušio kailis, kurio nei žalio, nei džiovinto, nei sūdyto niekas nesuperka. Daryk kaip išmanai, dėk kur nori.

D. Sudeikienė atvirauja, kad triušių kailiukus, kaip maistą, veža lapėms į mišką. Saugų miškuose lapių daug, tai ir poreikis yra. V. Laurinavičius utilizuoja pats.

Vilija Budrikienė, Violeta Astrauskienė ("Šilutės naujienos")