Darže mažiausiai rūpesčių kelianti salierų rūšis

Vasaros pradžioje atgyja daržas. Beveik kiekviename sklype galima sutikti senus ir patikimus „kaimynus“ – petražoles ir krapus.

Jie atrodo, kad auga patys savaime. Tačiau šioje žalumynų kompanijoje dažnai trūksta vieno nuostabaus augalo – lapinių salierų. Daugelis tiesiog praeina pro jų sėklas, ir galbūt be reikalo.

Tai ne tie salierai su storais, traškiais stiebais, kuriuos esame įpratę matyti parduotuvių lentynose. Visa jų vertė slypi lapuose. Krūmeliai užauga kompaktiški, tvirti ir labai greitai priauga žaliosios masės. Lapai dideli, sodriai žalios spalvos, su lengvu blizgesiu, o stiebeliai – gerokai plonesni ir elegantiškesni nei jų lapkotinių „seserų“.

Jie pasižymi ryškiu skoniu. Kai ateina rugpjūčio darbymetis – marinavimas ir rauginimas – būtent lapiniai salierai suteikia konservams savitą, sodrų aromatą.

Juos taip pat galima paprastai išdžiovinti ar užšaldyti. Žiemą pakanka žiupsnelio šios žalumos, ir virtuvėje pasklinda vasaros kvapas, nepraradęs savo stiprumo.

Skirtingai nuo šakniavaisinių salierų, kuriems reikia ilgo auginimo iš daigų, lapiniai yra ankstyvi ir nereiklūs. Juos galima sėti tiesiai į lysvę.

Paprastai sėjama, kai oro temperatūra pakyla virš 10 laipsnių šilumos. Sėklos gana atsparios – gali ištverti trumpalaikes šalnas iki –3...–5 laipsnių. Tiesa, jei šaltis užsitęsia, augalas gali „pasimesti“ ir išleisti žiedynstiebį, pamiršęs apie lapų augimą.

Salierų sėklos turi vieną ypatybę – gamta jas padengė eteriniais aliejais. Tai gera apsauga, bet šiek tiek lėtina dygimą. Kad pagreitintume procesą, pakanka palaikyti sėklas 20–30 minučių šiltame (apie 40 laipsnių) vandenyje arba perplauti marlėje po tekančiu vandeniu.

Sėjant salierus nereikia jų giliai užkasti – dygimui reikalinga šviesa. Pakanka maždaug 0,5 cm gylio. Galima tiesiog prispausti sėklas prie drėgnos dirvos, lengvai užberiant smėliu. Tarp eilučių paliekama apie 25 cm. Smulkios sėklos labai bijo išdžiūvimo, todėl pirmosiomis dienomis lysvę verta uždengti plėvele arba plonu agropluoštu.

Kai pasirodo daigai ir išsiskleidžia antras tikras lapelis, eilutes reikia atsargiai praretinti, paliekant tarp augalų 5–6 cm. Po trijų savaičių jiems suteikiama dar daugiau vietos – iki 15 cm.

Tarp veislių yra tokių, kurios jau seniai pelnė pasitikėjimą. 

Prižiūrėti salierus – vienas malonumas. Kad lapai išliktų minkšti, augalui reikia reguliaraus laistymo be ilgų sausros periodų, šiek tiek oro šaknims (atsargiai purenant ir ravint), bei paprasto tręšimo kartą per mėnesį – žolių raugu arba kompleksinėmis trąšomis. Be to, yra viena puiki savybė: kuo dažniau ir drąsiau skinate lapus, tuo labiau augalas augina naujus.