Buvusi Svėdasų gimnazijos biologijos mokytoja Regina Balčiūnienė ir išėjusi į pensiją nenutolo nuo biologijos mokslų: šalia namų įkurtame alpinariume augina įvairių rūšių augalus, nes įdomu turėti kuo įvairesnių jų rūšių.

„Pas mane auga įvairių augalų, o kiek rūšių turiu, niekad ir neskaičiavau. Auginu perkūnropes, šilropes – jos labai panašios. Turiu porą rūšių šilokų“, – kad nieko daug ir neaugina, kuklinosi pedagogė. – Šilropes anksčiau augindavo ant kapų, ypač prieškario Lietuvoje. Dar maždaug prieš 40 metų žmonės jas mėgo sodinti ant kapų. Jas vadindavome ir perkūnropėmis, tačiau kai kurie botanikai išskiria šilropes ir perkūnropes. Man jos niekuo nesiskiria, tad visas vadinu perkūnropėmis“, – juokėsi R. Balčiūnienė.

Pašnekovės teigimu, šilropėms, arba perkūnropėms, nereikia ypatingos priežiūros, dėl to žmonės jas ir mėgo kapuose sodinti: „Jos pačios ir pasidaugina – aplink susidaro tokių grūdelių ir išauga naujos.

Pati seniausia veislė, o gal ir rūšis, savo pumpurėlių „nepririša“ ir jie nusirita, nusprigsi kur nors toliau ir prigyja. Mano tėviškėje tuos pumpurėlius vadindavo, ko gero, iš lenkų kalbos kilusiu žodžiu – „skočkomis“, nuo žodžio „šokinėti“. Jos paplitusios ir gamtoje, ir darželiuose, o aš šias perkūnropes auginu alpinariume.“

R. Balčiūnienė sakė, kad labiausiai jai ir patinka augalus sodinti alpinariume – šie reikalauja nedaug dėmesio, yra daugiamečiai, nelepūs.

„Man patinka alpinariumo augalai, jie gerai atrodo prie akmenų, kurie man turi ir praktinę reikšmę – kai kažką naujo pasodinu, mano katytė mėgsta savaip „persodinti“, tad akmenys gerai augalus saugo, kol šie įsišaknyja“, – akmenų estetinę ir praktinę naudą įžvelgė biologė.

„Alpinariume auginu šilokus, žemaūgius katilėlius, tas pačias perkūnropes. Jame auginti tinka čiobrelius, edelveisus – pastaruosius pasisėjau iš sėklų. Ne visų augalų pavadinimus žinau, kai kurių, nors turiu ir knygų, nepažįstu. Mano augalai, augantys alpinariume, nėra meniškai suderinti – aš domiuosi vis kitais, žiūriu, kad tokio dar neturiu, ir jį pasisodinu. Nesirūpinu suderinti, man įdomu turėti. Anksčiau augalus kolekcionavau, dabar jau nebėra sveikatos viską apibėgti“, – „Anykštai“ pasakojo Svėdasų krašte, Moliakalnio kaime, gyvenanti R. Balčiūnienė.

Pasiteiravus, kaip alpinariume augalus prižiūri žiemą, R. Balčiūnienė tik nusijuokė: „Niekada jų nedengiu – jie patys save prižiūri. Dėl to ir sodinu nelepius augalus. Ir eleborą pasodinau būtent alpinariume, nors ji ir ne alpinariumo augalas. Ji pas mane žiemą žydi!“

Kai kuriuos augalus, sakė biologė, reikia genėti, bet tuos, kurie alpinariume – tik paravėti.

„Jiems ten duota visiška laisvė – jei jau labai susimaišo, tuomet padėtį imu taisyti, tačiau mano alpinariume – kaip ubago terboj! Augalų, žinokite, niekad iš niekur nesisiunčiu – kaime nuo seno yra tradicija daigeliais dalintis. Tai – man labiausiai priimtinas būdas gauti augalą. Žinoma, kažką ir nusiperku, tačiau dažniausiai augalais keičiamės su draugėmis“, – iš kur gauna naujų augalų, paslaptį išdavė R. Balčiūnienė.

Sigita PIVORIENĖ, („anyksta.lt“)