Rajono valdžia autobusėlio nepirko, susimetė žmonės

Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijai priklausęs neįgaliesiems vežti skirtas autobusiukas beviltiškai paseno. Jį, skaičiuojantį jau du dešimtmečius, teko išleisti užtarnauto poilsio, tačiau prieš tai reikėjo bent kiek naujesnės transporto priemonės. Draugija kreipėsi pagalbos į savivaldybę, deja, jos ten nerado. Bet nutiko taip, kaip turėjo nutikti – draugija naujesnį autobusiuką visgi įsigijo visai bendruomenei surėmus pečius.

Senas autobusas ir formalus savivaldybės „ne“

Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos autobusas, ištikimai tarnavęs bendruomenei, artėjo prie savo dvidešimtojo gimtadienio. Kaip pasakoja draugijos pirmininkė Daiva Sipavičienė, transporto priemonė tiesiogine to žodžio prasme byrėjo ir trupėjo. Situacija tapo tokia rimta, kad draudimo kompanijos atsisakė drausti jį KASKO draudimu – pernelyg sena ir nepatikima transporto priemonė. Tačiau net ne draudimas svarbiausia, o tai, kad juo nebebuvo galima saugiai vežti žmonių.

Sausio mėnesį senąjį autobusą jau reikėjo grąžinti departamentui, o tai reiškė, kad šimtai rajono neįgaliųjų ir senjorų galėjo likti be gyvybiškai svarbios pavėžėjimo paslaugos.

Daiva Sipavičienė: „Pirmieji atsiliepė „Dotnuvos projektai“. Ypač svariai prisidėjo politinė frakcija „Kėdainiai – visų“, kurios visi nariai, kiek galėdami, skyrė lėšų. Tačiau didžiausią indėlį įnešė Labūnavos žemės ūkio bendrovė. Pati draugija taip pat prisidėjo iš savo kuklių santaupų, aukojo ir patys draugijos nariai, ir kiti pavieniai žmonės, ir įmonės“.

Suprantama, draugija pirmiausia kreipėsi pagalbos į Kėdainių rajono savivaldybę. Viltasi, kad vietos valdžia, suprasdama paslaugos svarbą, ras būdų prisidėti prie naujesnės, saugesnės transporto priemonės įsigijimo.

Tačiau gautas atsakymas buvo šaltas ir formalus.

„Informuojame, kad Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija nėra Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojas, todėl skirti lėšų nėra galimybės“, – tarybos posėdžio metu atsakymą įvardijo meras Valentinas Tamulis. Toliau atsakyme buvo nurodyta, kad pagal Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą finansavimas iš savivaldybės biudžeto gali būti skiriamas tik konkurso būdu. Draugijai buvo rekomenduota rengti vietos projekto paraišką per Kėdainių miesto bei rajono vietos veiklos grupes (VVG). Meras sakė, kad gavus pritarimą, esą savivaldybė prisidėtų daliniu finansavimu, kaip ir prie kitų NVO projektų. „Reikia dabar, kad tiktai tą darytų draugija, o iš savivaldybės biudžeto bus pridėta dalis lėšų“, – posėdyje apibendrino V. Tamulis.

Atsakymas nuliūdino

Oficialus atsakymas draugijos pirmininkei Daivai Sipavičienei ir visai bendruomenei buvo iš tiesų liūdinantis. Nors bendrijos pirmininkė ir rėmėsi savivaldybės atsakyme pateiktu veiksmų planu, paaiškėjo, kad jis visgi tokioje situacijoje nepadės.

„Sužinojome, kad mes autobusų per VVG jokiais būdais negausim ir nenusipirksim ir, be to, ten sąlygos kažkokios visiškai kitokios. Kam mums lįsti į tokią bėdą?“ – retoriškai klausė pirmininkė ir pridūrė, kad nors bendrija iš tiesų nėra savivaldybės įstaiga, vis dėlto teikia pagalbą būtent savivaldybės žmonėms. – To autobuso nereikia man asmeniškai, juk čia reikia visai Kėdainių bendruomenei. Visiems miesto ir rajono žmonėms su negalia, sunkiai vaikščiojantiems, kuriems sunku pasiekti gydymo įstaigas“.

Bendruomenės triumfas: kai susivienija geri žmonės

Susidūrusi su akla siena, draugija galėjo nuleisti rankas. Tačiau vietoj to jie nusprendė suremti pečius ir ieškoti pagalbos atvirose širdyse tų, kurie gyvena arčiausiai. Prasidėjo intensyvios naujo autobuso paieškos ir lėšų rinkimo kampanija. Ir čia įvyko stebuklas – bendruomenė parodė savo tikrąją jėgą.

Atsiliepė verslas, politikai ir eiliniai žmonės. D. Sipavičienė su didžiuliu dėkingumu vardija tuos, kurie neliko abejingi. Pirmieji atsiliepė „Dotnuvos projektai“. Ypač svariai prisidėjo politinė frakcija „Kėdainiai – visų“, kurios visi nariai, kiek galėdami, skyrė lėšų.

Tačiau didžiausią indėlį įnešė Labūnavos žemės ūkio bendrovė. Pati draugija taip pat prisidėjo iš savo kuklių santaupų, aukojo ir patys draugijos nariai, ir kiti pavieniai žmonės, ir įmonės. Visiems jiems atskiras padėkas bendrija žada gruodžio 3 dieną vyksiančiame Tarptautinės neįgaliųjų žmonių dienos minėjime.

Galiausiai pavyko surinkti reikiamą sumą ir už septynis tūkstančius eurų įsigyti transporto priemonę.

Suma nėra stulbinančiai didelė, o autobuso paieškos buvo sudėtingos – reikėjo autobuso, pritaikyto neįgaliesiems, su specialiu tilteliu, leidžiančiu įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu. Ir jiems pavyko.

„O ką darysi? Išeitį radom ir dabar autobusėlį turim“, – su šypsena ir pasididžiavimu sako pirmininkė.

Šis bendruomenės susitelkimas ties autobusu nesibaigė. Dabar draugijos nariai, vėlgi aukodami po kelis eurus, stato naujajam pirkiniui pastogę-garažą. Tai dar vienas įrodymas, kad kai žmonės veikia išvien, net ir be valdžios paramos įmanoma pasiekti didelių dalykų.

Daugiau nei pavėžėjimas: gyvybingos bendruomenės portretas

Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija yra kur kas daugiau nei tik organizacija, teikianti transporto paslaugas.

Tai – gyvas, pulsuojantis bendruomenės centras, vienijantis per 400 narių. Nors akredituotas paslaugas gauna 39 asmenys, kiti aktyviai dalyvauja kaip savanoriai.

Draugija sėkmingai bendradarbiauja su kitomis rajono įstaigomis – muziejumi, profesine mokykla, amatų centru. Nariai keliauja, dalyvauja edukacijose, randa prasmingos veiklos ir bendrystės.

„Tikrai labai didžiuojuosi savo draugijos žmonėmis. Jie daug, daug geresni ir supratingesni negu kai kurie sveikieji“, – su meile apie savo bendruomenę kalba D. Sipavičienė. Ji džiaugiasi ir mažesnėmis pergalėmis, kurios rodo, kad dialogas su valdžios atstovais vis dėlto įmanomas.

Savivaldybės administracijos direktoriaus Gintauto Muzniko ir seniūno Arūno Gusto dėka prie draugijos pastato buvo įrengtas sferinis veidrodis, smarkiai pagerinęs eismo saugumą išvažiuojant iš kiemo. Tai ypač svarbu senyvo amžiaus vairuotojams, kuriems sunku sukinėti galvą.

O kol Kėdainių rajono  neįgaliųjų bendrija džiaugiasi ir mažomis pergalėmis, kartu kviečia nepamiršti ir kokia reikalinga pavėžėjimo paslauga Kėdainiuose yra bei kad verta būtų pasvarstyti apie jos plėtrą.

„Tikiuosi, toliau bus teikiama ši pavėžėjimo paslauga, nes tai didžiausia paslauga, kokią galime suteikti. Esame tik dvi organizacijos – mes ir paraplegikai – kurie žmones gali nuvežti į gydymo įstaigas. O vežti reikia visur – ir Vilnių, Jonavą, Raseinius, Panevėžį. Į tolimiausius kampelius. Įsivaizduokit, dabar senam žmogui su vežimėliu, su lazda, kaip jam nuvykti į gydymo įstaigas?

Labai reikalingi tokie pavežėjai, kurie turi autobusėlius, kurie gali vežti neįgaliojo vežimėlyje sėdinčius asmenis“, – sako pašnekovė.

Ji priduria, kad neretai ir pati veža pagalbos reikalingus gyventojus iki gydymo įstaigų savo automobiliu, mat pavėžėjimo paslaugos reikalauja daugybė žmonių, o galimybės yra itin ribotos. Dalis prašančiųjų pavėžėjimo jo negauna dėl to, kad tiesiog fiziškai nėra nei kam, nei su kuo tokios paslaugos suteikti.