Apie naują derlių ir savo daržus

Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje daug kalbama ir mėginama keisti ekologinę situaciją. Bet akivaizdu, kad žmogaus sąmoningumas priklauso nuo visuomenės moralės, įgytų įpročių ir perimtų tradicijų. Prekybos tinkluose, turgavietėse puikuojasi naujas derlius. Daug įvežtinės produkcijos, nes pirkėjai skuba mėgautis pačių įvairiausių vaisių bei daržovių skoniais. O kokia didelė receptų gausa internete! Tik gaminkite gaspadinės, tik ruoškite patiekalus iš visos parduodamos pasaulio egzotikos. Kiek ir kokių prekiautojų pastangų reikia, kad kokybiška produkcija atkeliautų iki mūsų pirkėjo, rūpi ne visiems. Mus dažnai vilioja graži prekės išvaizda, prieinama kaina, veda žingeidumas.

Grįžkime prie lietuviško derliaus. Pradėkime nuo savęs. Koks gentainis nevalgo bulvinių patiekalų ar bulvių?.. Cepelinų?

Šia tema į redakciją skambino pasipiktinusi moteris, kurios išklausius, supranti, kad lauktas naujas derlius geras tuomet, jei jį augini pats. „Turiu kaimynus, savo sklype kasmet sodinančius bulves savo šeimai ir atskirai, skirtas pardavimui. Tame sklype, iš kurio kasa bulves sau, tręšiama paprastu mėšlu. Kitame sklype, iš kurio produkcija keliauja į turgų, ant mūsų stalų, kitokios trąšos pilamos be paliovos. Chemikalais, kad neaugtų žolės, purškiami tarpežiai. Bulvienojai užauga labai dideli ir gražūs, bulvės didelės, be kirmėlių. Bet kaimynai jų nevalgo, o valgo visi kiti, negalintys užsiauginti. Suprantu, kad reikalingas pelnas žmogui, bet kaip pirkėjų sveikata, nes ir vaikai valgo tokius nuodus. Esu senjorė, todėl privalau taikytis su gyvenimo sąlygomis, man gerai, kaip yra. Žvelgdama į tokias situacijas, vis galvoju apie kaimynų ir kitų panašių į jį sąžinę – žmogau, juk žinai, kad nuodiji kitus, bet pinigas svarbesnis nei aplinkinių sveikata? Neturiu didelės vilties, kad mano skundas pakeis ūkininkavimą, bet manau, kad pirkėjai, skubantys naujo derliaus į turgų, susimąstys. Nors vienas iš šimto. “, – teigė rajono gyventoja.

Kitas šių eilučių autorės pašnekovas pasakojo apie pažįstamą bulvių augintoją, kurio produkcija naudojama traškučių gamybai.

Tokių paliktų lauke bulvių neėda nei šernai, nei paukščiai lesa. Jos stūkso kaip paminklas, skirtas žmogaus godumui ir aklumui, todėl tenka užkasti. Kokiame sąmoningumo lygyje yra gyvenama, jei tokius traškučius valgo vaikai ir suaugę? Kuo maitinama mūsų visuomenė?

Tai – tik keletas nuomonių apie tradicinį stalo patiekalą – bulvę, kurios neskubina pirkėjo griebti pirmą pasitaikiusią produkciją, o kviečia susimąstyti apie maisto kokybę ir naują derlių, užaugintą kitų rankomis. Ar ne metas grįžti visiems į savo daržus? Kokį maistą valgome, tokie ir esame.

Sveikata ir gyvenimo kokybė toliau lieka už suvokimo ribų. Klysiu, sakydama, kad naujas derlius ant prekystalių džiugina visus, kad visi aklai perka, kas papuola ir valgo. Bet teisūs tie, kurie griežčiau reikalauja parduodamos produkcijos kontrolės iš atsakingų tarnybų ir skeptiškai vertina patrauklias pardavimų reklamas. Teisūs ir nenuginčijami tie, kurie geba auginti sau derlių patys.