Europos Audito Rūmų specialioji ataskaita apie žemės ūkį atokiausiuose ES regionuose

Žemės ūkio politikos lauką Lietuvoje ir visoje ES ką tik sudrebino nauja Europos Audito Rūmų (EAR) specialioji ataskaita: „Specialios priemonės žemės ūkiui atokiausiuose ES regionuose remti. Padeda išlaikyti žemės ūkio konkurencingumą, tačiau ilgalaikis vystymasis nėra užtikrintas“ – ją parengė EAR narys Klaus-Heineris Lehne. Auditoriai išsamiai įvertino POSEI programą – specialų paramos mechanizmą, skirtą žemės ūkiui Europos Sąjungos atokiausiose ir salų regionuose (pvz., Prancūzijos Karibuose, Kanarų salose, Ažoruose ir Madeiroje).

Kas yra POSEI ir kodėl tai svarbu?

POSEI (Programme of Options Specifically Relating to Remoteness and Insularity) – tai specifinis ES paramos instrumentas, kuris nuo 1990-ųjų padeda žemės ūkiui regionuose, kuriuos skiria dideli atstumai nuo žemyninės Europos, o vietos rinka yra mažesnė ir labiau pažeidžiama nei kitur. ES kasmet tam skiria iki 653 mln. eurų, o lėšos papildomos sanglaudos, valstybės pagalbos ar prekybos politikos priemonėmis, ne visada susijusiomis su pagrindine žemės ūkio politika.

POSEI turi tris pagrindinius tikslus:

• Išlaikyti tradicinių sektorių konkurencingumą (pvz., bananų, pomidorų ar pieno produkcijos).
• Skatinti gyvulių ir auginamų kultūrų įvairovę.
• Užtikrinti esminių žemės ūkio produktų prieinamumą ir tiekimą regionams.

Auditoriai: parama reikalinga, bet poveikis nevienareikšmis

EAR auditas atskleidė: nors finansinė parama yra svarbi norint išlaikyti žemės ūkį atokiausiuose ES regionuose, jos poveikis konkurencingumui ir tvariam vystymuisi yra mišrus ir ne visada pakankamas.

Stipriosios pusės

• Bananų sektorius išlaikė konkurencingumą dėl POSEI paramos, ypač Kanarų salose ir Madeiroje.
• Pieno sektorius Ažoruose išsaugojo stabilų gamybos ir eksporto lygį, padedamas paramos mechanizmo.
• Parama padeda kompensuoti regionų nutolimo sąnaudas, todėl produktų tiekimas tampa patikimesnis.

Silpnosios vietos ir rizikos

• Netolygus poveikis tradiciniams sektoriams: cukranendrės ir cukraus gamyba Prancūzijos regionuose nesugebėjo išlikti konkurencinga, o pomidorų sektorius Kanarų salose – smarkiai sumažėjo, nepaisant paramos.
• Paramos paskirstymas neretai yra labai koncentruotas nedideliam skaičiui didelių ūkių, ypač bananų sektoriuje Prancūzijos regionuose.
• Diversifikacijos sektoriai (gyvuliai, kitos auginamos kultūros) auga, tačiau tik nuo patogumo lygio, o ne daro reikšmingą pažangą, nes trūksta struktūrinių sprendimų ir ilgalaikių strategijų.
• Nėra pakankamai dėmesio klimato kaitos adaptacijai, tvarumui ir jaunų ūkininkų pritraukimui – tai didina rizikas ateičiai.
• Paramos mechanizmo nauda importui dažnai neperduodama galutiniams vartotojams, o vertinimo metodikos skiriasi tarp regionų.

Ką tai reiškia ES ir Lietuvai?

Žemės ūkio politika turi būti tvaresnė ir proaktyvesnė

Auditinių išvadų reikšmė – pabrėžti, jog parama neturi būti tik „finansinė injekcija“, bet turi būti susieta su strateginiu augimu:

• PATVARUMAS – žemės ūkis turi būti ne tik konkurencingas šiandien, bet ir atsparus klimato pokyčiams bei rinkos svyravimams.
• INOVACIJOS – būtina remti produktų diferenciaciją (pvz., vietinių gaminių specifiką, ekologiją), ne tik kiekybę.
• ŽMONIŲ POTENCIALAS – jaunų ūkininkų įtraukimas, profesinis rengimas ir modernių praktikų sklaida turi būti prioritetai.

Lietuva, nors nėra atokiausia ES teritorija, gali mokytis iš POSEI vertinimo: šiandieninė žemės ūkio parama turi būti derinama su strateginiu „ilgalaikiu varikliu“, kuris skatintų tvarumą, diversifikaciją ir inovacijas, o ne vien trumpalaikį konkurencingumo palaikymą.

Auditoriai siūlo pokyčius

Audito Rūmai pateikė aiškias rekomendacijas Komisijai ir valstybių narių valdžios institucijoms:

• Peržiūrėti, ar parama yra paskirstyta taip, kad skatintų ne tik tradicinius, bet ir naujus bei inovatyvius sektorius.
• Gerinti struktūrinių organizacijų (kooperatyvų, gamintojų asociacijų) vaidmenį.
• Stiprinti tvaraus ūkininkavimo, klimato adaptacijos ir jaunimo įtraukimo strategijas.
• Vienodinti praktiką, kaip vertinama parama importui ir jos perdavimas vartotojams.