A. Pabedinskienė: „Europos maisto politika turi remti ūkininkus, o ne tik reguliuoti rinką“

Europos Komisija pradėjo vadinamąjį Europos maisto dialogą, kuriuo siekiama skatinti vietinio, sezoninio ir tvariai pagaminto maisto vartojimą, stiprinti trumpas tiekimo grandines ir didinti ekologiškų produktų dalį rinkoje. Šias iniciatyvas aktyviai analizuoja ir ūkininkų bei žemės ūkio kooperatyvų organizacija Copa-Cogeca, pateikusi savo poziciją dėl viešųjų pirkimų, maisto kokybės, ženklinimo ir kitų svarbių klausimų.

Apie šias diskusijas ir jų reikšmę Lietuvai kalbamės su Lietuvos žemės ūkio rūmai pirmininke Algimanta Pabedinskiene.

Viešieji pirkimai – strateginis instrumentas

– Europos ūkininkų organizacijos daug dėmesio skiria viešiesiems pirkimams. Kodėl ši tema tokia svarbi?

Viešieji pirkimai neturėtų būti tik techninis procesas, kuriame svarbiausias kriterijus yra mažiausia kaina. Tai iš tiesų yra strateginis politikos instrumentas, galintis stiprinti vietos ekonomiką, trumpas tiekimo grandines ir maisto saugumą.

„Mokyklos, ligoninės ar kitos viešojo maitinimo įstaigos kasdien perka didžiulius maisto kiekius. Todėl labai svarbu, kad šiuose pirkimuose būtų vertinama ne tik kaina, bet ir produkto kokybė, sauga, tvarumas bei tiekimo patikimumas“, – sako A. Pabedinskienė.

Pasak jos, viešieji pirkimai galėtų tapti svarbia priemone remti vietos ūkininkus, regioninius gamintojus ir žemės ūkio kooperatyvus.

Reikia pereiti nuo „pigiausia“ prie „geriausia vertė“

– Kokie pagrindiniai pasiūlymai pateikiami Europos institucijoms?

Copa-Cogeca siūlo keisti viešųjų pirkimų principus ir pereiti nuo mažiausios kainos kriterijaus prie geriausios vertės modelio. Tai reiškia, kad vertinant pasiūlymus turėtų būti atsižvelgiama į: maisto kokybę ir saugą, tvarumą, tiekimo saugumą, vietos ar regioninę kilmę.

„Jeigu Europa nori stiprinti savo maisto suverenitetą, ji turi sudaryti sąlygas viešajam sektoriui pirkti daugiau ES pagaminto maisto ir remti trumpas tiekimo grandines“, – pabrėžia ŽŪR pirmininkė.

Kilmės ženklinimas – vartotojų teisė žinoti

– Kitas svarbus klausimas – maisto ženklinimas. Kodėl tai aktualu?

Pasak A. Pabedinskienės, vartotojai turi teisę aiškiai žinoti, iš kur kilęs jų perkamas maistas.

„Todėl labai svarbu išplėsti privalomą kilmės ženklinimą ir aiškiai atskirti, ar produktas yra pagamintas ES, ar importuotas iš trečiųjų šalių. Skaidri informacija leistų vartotojams priimti pagrįstus sprendimus“, – sako ji.

Kartu svarbu, kad ši informacija būtų patikima, moksliškai pagrįsta ir neklaidinanti.

Mėsos produktų pavadinimai turi būti apsaugoti

Diskusijose Europoje daug dėmesio skiriama ir produktų pavadinimų apsaugai.

„Jeigu vartotojas perka produktą, kuris vadinamas mėsa ar mėsos gaminiu, jis turi būti tikras, kad tai iš tiesų yra gyvūninės kilmės produktas. Todėl būtina užtikrinti, kad pavadinime nebūtų klaidinančios informacijos“, – teigia A. Pabedinskienė.

Atsargus požiūris į laboratorijoje išaugintus produktus

– Vis daugiau kalbama apie laboratorijoje išaugintus baltyminius produktus. Kaip vertinate šią tendenciją?

ŽŪR pirmininkės teigimu, bet kokios maisto inovacijos turi būti vertinamos labai atsakingai.

„Prieš leidžiant tokius produktus į rinką būtina atlikti išsamų vertinimą – ne tik maisto saugos, bet ir aplinkosaugos, socialinių bei ekonominių pasekmių požiūriu. Ypač svarbu įvertinti, kokį poveikį tai turėtų ūkininkų pragyvenimo šaltiniams“, – pabrėžia A.Pabedinskienė.

Subalansuota mityba – be ideologinių kraštutinumų

Pabedinskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad diskusijos apie mitybą turi remtis mokslu, o ne ideologija.

„Sveika mityba turi būti įvairi ir subalansuota. Gyvūninės ir augalinės kilmės produktai vienas kitą papildo, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir gerbti Europos maisto kultūrą bei tradicijas“, – sako ji.

Žemės ūkis – strateginis Europos sektorius

Pasak ŽŪR pirmininkės, visos šios diskusijos veda prie vienos svarbios išvados – žemės ūkis turi būti laikomas strateginiu sektoriu.

„Europos ūkininkai ir kooperatyvai kasdien tiekia saugų, aukštos kokybės ir maistingą maistą. Tai yra strateginis turtas, kuris užtikrina maisto saugumą, stiprina kaimo gyvybingumą ir prisideda prie visos Europos ekonominio stabilumo“, – teigia A. Pabedinskienė.

Jos teigimu, geopolitinių krizių ir globalių rinkų nestabilumo laikotarpiu Europa turi aiškiai suvokti vieną dalyką: be stipraus žemės ūkio nebus nei maisto saugumo, nei tikro ekonominio atsparumo.