Natūralios pievos ir ganyklos – tai neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio ir kultūros dalis, jos atlieka svarbų vaidmenį gamtoje ir mūsų visų gyvenime. Pievų ekosistemos yra labai svarbios biologinei įvairovei. Jos yra daugelio rūšių organizmų buveinės. Pievose gyvena paukščiai, įvairūs laukiniai vabzdžiai (bitės, vapsvos, kamanės, skruzdėlės, drugiai, vabalai, žiogai), kiti bestuburiai, auga daugelio rūšių augalai. Mažindami natūralių pievų plotus trikdome šią ekosistemą, jos mitybines grandines, ir tai neigiamai veikia vabzdžius apdulkintojus, nuo kurių priklauso daugelio mūsų auginamų žemės ūkio kultūrų derlius ir kurie taip pat yra svarbus maisto šaltinis daugelio rūšių gyvūnams.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, natūralių pievų ir ganyklų plotai palaipsniui mažėja dėl įvairių priežasčių (statybų, rekreacijos, intensyvėjančio žemės ūkio ir kt.). Žemės ūkiui intensyvėjant pievos suariamos ir persėjamos. Vienas iš pagrindinių uždavinių siekiant išsaugoti pievas – sugrąžinti į pievas tradicinį ganymą ir šienavimą. Kasmetinis šienavimas ir ganymas neleidžia pievoms apželti krūmais ir medžiais, neleidžia susikaupti pernelyg storam nuokritų kiekiui, užtikrina rūšių įvairovę ir įvairių pievų bendrijų susiformavimą. Pievų bioįvairovei palankiausia, kai šienavimas yra kaitaliojamas su ganymu, kadangi įvairių rūšių drugiams ir kitiems vabzdžiams reikalingos skirtingo aukščio žolės.

Pievos susiformuoja įvairios sudėties dirvožemiuose, skirtingomis drėgmės sąlygomis, yra ganomos arba šienaujamos, o tai nulemia skirtingą jų rūšių sudėtį. Pagal rūšių sudėtį, struktūrą pievos gali būti priskiriamos skirtingoms buveinėms. dalis jų saugoma Europos mastu. Lietuvoje yra aptinkama 13 skirtingų EB svarbos pievų ir joms artimų buveinių: 2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės; 4030 Viržynai; 5130 Kadagynai; 6120 Karbonatinių smėlynų pievos; 6210 Stepinės pievos; 6230 Rūšių turtingi briedgaurynai; 6270 Rūšių turtingi smilgynai; 6410 Melvenynai; 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai; 6450 Aliuvinės pievos; 6510 Šienaujamos mezofitų pievos; 6530 Miškapievės; 9070 Medžiais apaugusios ganyklos.

Pagal Lietuvos teisės aktus, natūralias pievas ir ganyklas draudžiama suarti, sausinti arba kitaip keisti jų žolynų būklę ir sudėtį, užsodinti želdiniais ar įveisti mišką. Natūralias pievas ir ganyklas būtina reguliariai šienauti ar jose ganyti gyvulius, šalinti arba retinti sumedėjusią augmeniją. Šalinant sumedėjusią augaliją būtina atsižvelgti į saugotinų želdinių ir gamtos paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Kaip išskirtinis atvejis paminėtinos Europos Bendrijos svarbos buveinės 6530 Miškapievės ir 9070 Medžiais apaugusios ganyklos, kuriose savaime auganti sumedėjusi augalija turėtų būti tvarkoma, kad būtų užtikrintas šių buveinių ilgalaikis išlikimas ir gera būklė. Natūralių pievų ir ganyklų nedraudžiama aptverti. Ganant gyvulius ir šienaujant rekomenduojama vadovautis ekstensyvaus (neintensyvaus) daugiamečių pievų tvarkymo reikalavimais. Natūralių pievų bioįvairovės išlaikymui tinka tik ekstensyvus ūkininkavimas, nes dėl pernelyg intensyvaus ūkininkavimo natūralios pievos ilgainiui degraduoja. Ekstensyvus ganymas yra geriausiais būdas įsikurti tipiniams ganyklų augalams ir gyvūnams. Per didelis ištrypimas gali sukeli dirvožemio eroziją, sunaikinti ganyklų žolių skirtingo aukščio ir skirtingų rūšių mozaiką, kuri reikalinga tiek vabzdžiams, tiek ir paukščiams. Be to, ganant daug gyvulių, paukščių lizdavietėms nelieka saugių vietų, dalis lizdų sutrypiama.

Į kai kurias pievas maitintis ateina šernai, kurie išrausia velėną įvairaus dydžio plotuose. Tačiau jie nesunaikina visos augmenijos ir, išlyginus šernų išraustus plotus, tokios pievos pačios atsikuria.

Pievų bioįvairovei didelę įtaką turi šienavimo laikas. Vidutinio derlingumo ir drėgnumo pievų rūšių sudėtį palankiai veikia šienavimas dukart per sezoną. Toks šienavimo režimas ypač tinka žemaūgėms pievų žolėms. Tačiau pernelyg vėlyvas šienavimas (jei šienaujama vienąkart), bioįvairovei daro neigiamą įtaką. Šienavimas vienąkart per sezoną rugsėjo mėnesį, pievų rūšių sudėtį skurdina, užstelbiamos ir išnyksta žemaūgės žolės. Lietuvoje rekomenduojama šienauti ne anksčiau nei birželio 15 d., kadangi tuo metu jau būna išauginti pievose perinčių paukščių jaunikliai. Reikia pradėti šienauti iš centro į pakraščius, kad paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų pasitraukti į pakraščius. Siekiant biologinei įvairovei sudaryti geresnes sąlygas, dalį pievos reikia šienauti po birželio 15- tos dienos, o kitą dalį vėliau, kai subręsta pievų augalų sėklos, išsirita vabzdžių lervos. Pievų augalų sėklų subrandinimas ir išbarstymas priklauso nuo metų drėgmės ir šilumos kiekio, tačiau dažniausiai, po liepos 1 d. jau būna subrendusios.

Nušienautų pievų šieną reikia išvežti, jeigu žolė smulkinama ir neišvežama, susidaro mulčiavimo efektas. Mulčiavimo įtaka pievoms yra dvejopa. Taikant trumpalaikį mulčiavimą (kai žolė smulkinama ir neišvežama 1 – 2 metus, po to 5 – 10 metų ganoma ar šienaujama, ir po to vėl 1 – 2 metus mulčiuojama), palikta biomasė lėtai suyra ir įsisavinama. Toks trumpalaikis mulčiavimas nederlinguose dirvožemiuose teigiamai veikia bioįvairovę, atsiradus daugiau maisto medžiagų gali įsikurti naujų rūšių. Tačiau ilgalaikis kasmetinis mulčiavimas, kai nušienauta žolė neišvežama daugiau nei 5 metus, bioįvairovę veikia neigiamai - mažina rūšių skaičių, keičia pievų rūšių sudėtį. Jeigu būna palankios drėgmės sąlygos ir susmulkintos žolės sluoksnis ne per storas, jis yra greitai suskaidomas ir tampa organine trąša. Dirvožemyje pastoviai daugėjant organinės trąšos, įsikuria nitrofiliniai augalai (krūminiai builiai, paprastosios garšvos, didžiosios dilgėlės, dirvinės usnys), iš buvusios rūšių sudėties išlieka ir kartu su nitrofiliniais augalais įsigali aukštaūgės žolės, bet užstelbiami ir sunyksta žemaūgiai augalai. Jeigu susmulkintos žolės suskaidymui susidaro nepalankios klimato sąlygos, storas mulčo sluoksnis trukdo pro jį prasiskverbti ir augti pievos augalams, todėl dalis jautresnių rūšių išnyksta. Ilgalaikis mulčiavimas bioįvairovei daro tokį pat neigiamą poveikį kaip ir pievų apleidimas.

Pievų tręšimas bioįvairovei daro panašų poveikį kaip ir nušienautos žolės neišvežimas. Natūralių pievų dirvožemyje yra nedidelis kiekis fosforo, tad fosforo pagausinimas ypatingai neigiamai veikia pievų rūšių sudėtį: įsigali trąšių pievų nitrofiliniai augalai, kitos aukštaūgės žolės, išnyksta žemaūgiai augalai. Tręšimas neturi tiesioginės įtakos paukščiams ar kitiems pievose gyvenantiems gyvūnams, tačiau yra netiesioginis poveikis. Pievose įsigalėjus aukštaūgiams augalams, jos pasidaro nebetinkamos šiems gyvūnams gyventi.

Lietuvoje yra uždraustas pievų žolės deginimas. Kasmetinis pievų deginimas negiamai veikia visus pievų ekosistemos komponentus: paukščius, bestuburius organizmus, augmeniją. Pasikeičia dirvožemio fauna, kuri yra paukščių maistas, pasikeičia augmenijos rūšių sudėties proporcijos. Įsigali keletas bioįvairovę gožiančių šakniastiebinių augalų rūšių: paprastosios garšvos, paprastieji varpučiai, smiltyniniai lendrūnai, gali įsikurti invaziniai augalai.

Šlapiose ir drėgnose pievose nerekomenduojama naudoti sunkiiosios žemės ūkio technikos, traktorių, kadangi suspaudžiama dirvožemio durpė. Naudojant techniką padaromos gilios vėžės, kuriose kaupiasi vanduo. Pievų dirvožemį suplūkia ir per daug intensyvus galvijų ganymas. Sumažėja suplūktų dirvožemių porėtumas, pralaidumas, deguonies kiekis, pasikeičia drėgmės režimas. Tai keičia dirvožemio fauną ir pablogina augalų augimo sąlygas. Norint atstatyti suplūktą dirvožemį, reikia daug investicijų ir pastangų.

Natūralios pievos ir ganyklos – tai mūsų visų turtas, kurį reikia tausoti. Norint vėl atkurti pievas po suarimo, reikia laukti apie 20 metų, kol įsėtuose žolių mišiniuose iš dirvožemyje esančio sėklų banko įšaugs ir įsitvirtins didesnis skaičius natūralių pievų žolių rūšių.