Kapinės ir kapai – atminties ir užmaršties ženklai

Šį savaitgalį – Visų šventųjų ir Vėlinių šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius. Sovietmečiu prigijo mirusiųjų pagerbimo šventės pavadinimas, o šiaip žmonės į kapines labiausiai suplūsta Visų šventųjų dieną. Ir tai jau krikščionybės įtaka, atkėlusi kapų lankymą nuo Vėlinių vos viena diena. Galiausiai abi šios šventės tarsi susiliejo į vieną. Per amžius keitėsi santykis su mirusiaisiais, laidojimo bei kapų tvarkymo papročiai.

Pagoniškos ir krikščioniškos šventės susiliejo

Krikščioniškoje tradicijoje mirusiųjų pagerbimas siejamos su 998 metais Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abato Šv. Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų šventės melstis už mirusiuosius.

Lietuviai, net įvedus krikščionybę, dar ilgai buvo labiau pagonys nei krikščionys, ką liudija XVI amžiaus ir XVII amžiaus pirmosios pusės istoriniai šaltiniai. Vestuvių, laidojimo papročiai, įvairios kalendorinės šventės sunkiai leidosi išnaikinamos ir senosios tradicijos nemažai kur išliko net iki XX amžiaus. Pavyzdžiui, nieko bendro su krikščionybe neturinčios Joninės, Užgavėnės. Tiesa, jos prarado savo pirminį sakralų ir ritualinį turinį, tapo pramoga. Prie tokių krikščionybei nepaklususių švenčių galima pridėti ir Vėlines, dar vadintas Ilgėmis.

Nuo seno lietuviai spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje rinkdavosi kapinėse. Krikščionybė su Visų šventųjų diena prisigretino prie šios šventės, abi galiausiai susiliejo, nes, kaip minėta, abi ir buvo skirtos santykiui su mirusiaisiais.

Vis dėlto abiejų švenčių esminiai bruožai smarkiai skyrėsi. Kunigai ragino rinktis ne kapinėse, o bažnyčiose ir melstis bei aukoti už mirusiuosius. Krikščionybei nepriimtina samprata, kad sielos iš Anapus gali nors laikinai grįžti į gyvųjų pasaulį. Kas jau įkurdintas rojuje ar pragare, ten amžinai ir lieka. Iš skaistyklos, apsivalius nuo nuodėmių, galima persikelti į rojų.

Mirusieji dar nebuvo visiškai išvyti iš gyvųjų pasaulio

Senojoje lietuvių religijoje tokios griežtos takoskyros tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių nebuvo, nors, aišku, jie buvo atriboti. Iš senojo pomirtinio pasaulio sampratos kilo krikščionybės paveikti prietarai, kad savižudžių, nekrikštytų kūdikių ar kitos nelaimingos sielos tarsi pakimba tarp abiejų pasaulių ir klaidžioja žemėje kaip šmėklos.

Senojoje lietuvių religijoje buvo įmanoma mirusiesiems sugrįžti į gyvųjų pasaulį ne tik per Vėlines, bet ir kitas svarbesnes kalendorines šventes. Pavyzdžiui, Kūčios buvo ne ką mažiau reikšmingos santykiui su mirusiaisiais. Nors tą dieną nesirinkta kapinėse, vis dėlto viešint vakare, ant stalo buvo dedamos lėkštės ir mirusiems artimiesiems, jie pagerbiami ir simboliškai vaišinami.

Nors Vėlinės susiliejo su Visų šventųjų švente, lietuviai sugebėjo savo sąmonėje suderinti krikščioniškas ir pagoniškas sampratas. XV-XVII amžiais, o kai kur dar netgi vėliau, tikėta, kad šiomis dienomis mirusieji sugrįžta aplankyti savo artimųjų. Gyvieji susitikti su mirusiaisiais keliavo į kapines, nors, aišku, netrukdė ir pamaldos bažnyčioje – dėmesio mirusiesiems nebus per daug.

Kapinėse žmonės kūrendavo laužus, atsinešdavo maisto, viešėdavo, pamaitindavo ir vargšus, giedodavo giesmes, melsdavosi ir mintimis bendraudavo su mirusiais artimaisiais. Žmonės tikėjo, kad ir patys mirusieji tomis dienomis užklysta į bažnyčias pasimelsti. Likusį maistą ir gėrimus (midų ar alų) palikdavo naktimis kapinėse, nes tikėjo, kad viešės ir vėlės. Vėliau šis paprotys nunyko, įgydamas kitokią formą – šių švenčių dienomis, eidami į pamaldas, žmonės nešdavosi maisto ir dalindavo elgetoms, kad šie pasimelstų už mirusiuosius. Arba pradėta viešėti ne kapinėse, o namuose, tikint, kad vaišėse dalyvauja ir vėlės. Po vaišių jų prašyta vėl palikti gyvųjų pasaulį.