Ne ten ieškome sprendimo?
Interviu su Dr. Donata Uchockiene, pieno ūkių konsultante, UAB „Gameta LT“
Ūkiuose dažnai matome pasikartojančias problemas – mastitai, apsivaisinimo sunkumai, šlubavimai. Kodėl kartais jų sprendimas neduoda laukiamo efekto?
Viena dažniausių priežasčių – neteisingai pasirinktas sprendimo būdas. Pavyzdžiui, jei problema kyla iš kasdienio valdymo – pavyzdžiui, blogo melžimo protokolo – o mes bandome ją spręsti per veisimą, rezultatas bus labai lėtas, o kartais jo išvis nesulauksime. Kitaip tariant, sprendžiame ne tą problemos sluoksnį. Reikia aiškiai atskirti, kur yra vadybos atsakomybė, o kur – genetinio pamato formavimas.
Kaip tai atrodo praktikoje?
Paimkime mastitus. Tai problema, kuri turi ir vadybinį, ir genetinį aspektą. Bet paveldimumas – labai mažas, apie 0,05–0,15. Tai reiškia, kad veisimo sprendimai čia turi mažą poveikį. Jei mes nesuvaldome melžimo higienos, nesilaikome profilaktikos, per karšta tvartuose, o viską tikimės išspręsti pasirinkę bulių su „geru sveikatingumu“ – praeis penkeri metai, kol tie pokyčiai bent pradės ryškėti. Ir net tada jie bus mažesni, nei galime pasiekti per kelias savaites, pagerinę kasdienę rutiną.
O kokias problemas patartumėte spręsti būtent veisimo pagalba?
Tokias, kurių pagrindas yra genetinis, o vadybinis poveikis yra ribotas. Pavyzdžiui, veršiavimosi lengvumas, šlubavimų rizika (jei tai susiję su eksterjeru, pavyzdžiui, galūnių kampu ar tarpupirščių erdve), karvių ilgaamžiškumas. Tai ilgo ciklo požymiai, kurių pagerinimas per kasdienį darbą yra labai ribotas.
Gal galite pateikti pavyzdį, kai problema bandoje buvo sprendžiama ne ta kryptimi?
Viename ūkyje buvo labai didelis somatinių ląstelių kiekis. Buvo pradėta naudoti tik buliai su itin aukšta sveikatingumo vertė – bet po eilės metų padėtis nepagerėjo. Pradėta rimčiau ieškoti priežasties – paaiškėjo, kad šluostės tarp karvių nebuvo keičiamos, melžėjų darbas nestabilus, melžimo procese daug klaidų. Kai buvo pakeistas melžimo protokolas ir darbuotojai apmokyti iš naujo, rezultatas pasimatė po savaičių. Tai klasikinis pavyzdys, kai ne genetika, o procesas darė įtaką.
Kaip atskirti, kur slypi problema – genetikoje ar valdyme?
Vienas būdas – pažiūrėti į kitų tos pačios bandos karvių rezultatus. Jeigu problema pasikartoja tik tam tikrose karvėse ar jų linijoje – galime įtarti genetinį pagrindą. Jei problema apima visą bandą – greičiausiai tai susiję su vadyba. Taip pat svarbu žiūrėti, kaip greitai keičiasi situacija, kai įvedami pokyčiai: jei korekcijos duoda efektą per kelias savaites – tai valdymo sritis. Jei pokyčiai lėti arba visai nevyksta – galbūt reikia keisti veisimo kryptį.
Kartais girdime, kad „genetika viską sutvarkys“. Ar tai realu?
Genetika gali išspręsti problemas, bet reikia įvertinti tris dalykus: paveldimumo lygį, laiko poreikį ir ekonominę naudą. Jei paveldimumas mažas, poveikis bus silpnas. Jei norime greito rezultato – genetika nepadės. Ir jei korekcija kainuoja daugiau, nei problema, kurią sprendžiame – verta pagalvoti, ar tai prioritetas. Veisimas veikia kaip kursas – jis lėtas, bet kryptingas. O vadyba – kaip kompasas: jeigu klaida čia ir dabar, ją reikia taisyti iškart.
Ar galima dirbti lygiagrečiai?
Taip, ir tai būtų idealu. Veisimo sprendimai turi būti daromi su aiškiu tikslu – ilgalaikio tobulinimo. Vadybiniai sprendimai – kasdienos tikslumui ir klaidų korekcijai. Jei viena kryptis ignoruojama, bandos valdymas tampa disbalansuotas.
Ką patartumėte ūkiams, kurie nori efektyviau spręsti problemas?
Užduoti sau paprastą klausimą: ar tai, ką noriu spręsti, galiu pakeisti per šią savaitę? Jei taip – tai vadyba. Jei ne – gal verta peržiūrėti veisimo kryptį. Ir žinoma – naudotis duomenimis, stebėti tendencijas ir konsultuotis. Sprendimų efektyvumas visada didesnis, kai žinome, kur ieškoti priežasties.
