Ar Lietuva pasiruošusi auginti soją? Valdžios deklaracijos skiriasi nuo darbų

Lietuvoje pastaraisiais metais deklaruojamų sojos plotų daugėja. Be to, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) šią kultūrą taip pat pristato kaip agronomiškai naudingą ir ekologiškai tvarią. Vis dėlto, pokalbis su Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininko pavaduotoju Sauliumi Daniuliu ir pačios ministerijos pateikti atsakymai rodo, kad reali sojų auginimo skatinimo politika kol kas labai fragmentiška. Jai trūksta strateginių sprendimų ir konkrečių investicijų į sektoriaus augimo skatinimą.

Reali situacija

ŽŪM teigia, kad sojų auginimas laikomas remiama veikla, nes ši kultūra įtraukta į baltyminių augalų grupę, kuriai taikoma susietoji parama ir galima gauti tiesiogines išmokas. Tačiau iš pateiktų atsakymų matyti, kad soja nėra išskiriama kaip strateginė kultūra. Nors oficialiai teigiama, kad ji itin svarbi vietinei pašarų gamybai.

„Netaikomos jokios nuolaidos sojų sėklai, neskiriamos ir jokios premijos už jos auginimą. Gerai bent tiek, kad dabartinis žemės ūkio ministras atkreipė į tai dėmesį ir pradedama kalbėti, jog Lietuva neužsiaugina ir nepasigamina baltymų pašarų“, – tą patį pažymi S. Daniulis.

Visos paramos priemonės, kurias vardija ministerija – nuo tiesioginių išmokų iki ekologinių sistemų ar investicinių programų – yra bendro pobūdžio ir taikomos daugeliui kultūrų bei ūkių. LEŪA pirmininko pavaduotojas apgailestauja, kad sojos augintojai neturi jokio išskirtinumo, kuris paskatintų labiau plėstis.

Stringanti sektoriaus plėtra

„Lietuvoje auginamų sojų plotas ir pareiškėjų skaičius didėja. 2023 m. 33 pareiškėjai deklaravo  1418,66 ha. 2024 m. 40 pareiškėjų deklaravo 1139,36 ha. O 2025 m. net 135 pareiškėjai deklaravo auginantys sojas 2605,42 ha plote“, – statistinius duomenis vardija ŽŪM.

Tačiau šis šuolis – labiau ūkininkų reagavimas į rinką ir jos poreikius, negu Žemės ūkio ministerijos nuopelnas.

Eilė priemonių, kurias vardija ministerija, neva skatinančias sojų auginimą – nuo jaunųjų ūkininkų įsikūrimo iki savitarpio pagalbos fondų – nėra orientuotos į sektoriaus plėtrą. Tad ko reikėtų iš ministerijos?

„Norėtųsi, kad būtų nustatytas aiškus terminas, kada pagaliau pašaruose atsisakome GMO, jog Lietuva atsikvošėtų, ką daro. Jeigu neleidžiame auginti GMO pašarų, tai kodėl leidžiame tokius pirkti iš visokių „šrotų“ – Argentinos ir pan. Juk tokiais pašarais su GMO šeriame savo gyvulius, o paskui jų mėsą valgo mūsų žmonės...“, – stebisi S. Daniulis ir priduria, kad iš ŽŪM norėtųsi stipresnio finansinio rėmimo tiek sojų auginimui, tiek ir perdirbimui.

„Kooperatyvai, kurie jungia žemdirbystę, gyvulininkystę, augindami ir perdirbdami sojas, galėtų pasigaminti tinkamų pašarų. Be to, tuo pačiu tai būtų skatinama ir remiama kooperatyvų veikla, nes visą darbą jie atliktų patys, nereikėtų sojos parduoti komercinei pašarų gamyklai, o po to iš jos vėl pirkti pagamintus pašarus“, – neabejoja LEŪA pirmininko pavaduotojas.

Vyraujančios stigmos

„Daugelis kalba ir galvoja, kad sojos – šilumą mėgstantis augalas, jog tai naujiena. Jie nežino, kad jau tarpukariu Lietuvoje buvo net 4 sojos veislės ir jos buvo mūsų šalyje auginamos. Taigi, labai trūksta informacijos“, – vyraujančius stereotipus apie soją pradeda vardyti S. Daniulis.

„Antras niuansas – mokslo ir konsultavimo trūkumas – t. y. kaip auginti soją. Šuo metu Lietuvoje gal tik apie 2 000 ha auginama sojos, tai mizeris“, – tęsia LEŪA pirmininko pavaduotojas ir priduria, kad trečias trikdis plėstis sojų auginimui yra ŽŪM paskatinimo trūkumas.

Ministerijai šio sektoriaus plėtros stabdžiai žinomi. „Daugelio baltyminių augalų auginimo sistemos yra santykinai sudėtingos palyginti su kitomis grūdinėmis kultūromis. Sojai yra būdingas didesnis derliaus nepastovumas,  o tai kartu su selekcijos išteklių trūkumu gali būti pagrįstai laikoma kliūtimi tolesnei plėtrai, nepaisant jų agronominės ir aplinkosauginės naudos“, – nurodo ŽŪM, tačiau kol kas nesiima nieko, kad finansiškai paskatintų ūkininkus numoti ranka į iššūkius ir vietoj įprastų kultūrų paskatintų juos rinktis sojas.