Darbėniškio skulptūros tapo žinomos visoje Olandijoje
Įvairiose pasaulio šalyse savo talentą demonstruojantis iš Darbėnų kilęs menininkas Andrius Petkus labiau žinomas, kaip smėlio ir ledo skulptorius. Kretingiškiai dar gerai atsimena ankstyvą pavasarį iš ledo jo sukurtas grafų Tiškevičių skulptūras prie Kretingos muziejaus.
Pasiūlė sukurti pasakos personažus
Tačiau A.Petkus nevengia kurti ir iš ilgaamžiškų medžiagų, o tokie jo darbai eksponuojami įvairių šalių viešose vietose. Neseniai darbėniškio menininko iš betono sukurtos keletos metrų aukščio berniuko Oto ir mergaitės skulptūros papuošė Nyderlandų šiaurėje esančio Gardereno miestelio privatų parką.
Jame yra nuolat veikianti ir kasmet atnaujinama smėlio skulptūrų galerija. Dalis darbų yra dengtame paviljone, o dalis – atvirose parko vietose.
„Šiame parke stovi ir ne viena mano sukurta smėlio skulptūra. Kartą ten atvykęs parko savininkams pasisiūliau sukurti kokią nors didelę ilgaamžišką skulptūrą, kuri būtų matoma iš tolo ir viliotų smalsuolius.
Pavyzdžiui, koks nors prie įėjimo stovintis 10 metrų aukščio Guliveris, kuriam tarp kojų pravažiuotų autobusai“, – apie pačios idėjos gimimą pasakojo A.Petkus.
Tą kartą savininkai atsakė pagalvosią ir lietuvis išvyko namo. Po kurio laiko olandai susisiekė su A.Petkumi ir pranešė, kad pritaria jo sumanymui.
Tik jie pageidavo visoje Olandijoje žinomos pasakos personažų skulptūrų. Pasaka apie berniuką Oto ir jo kaimynystėje gyvenančią vyresnę mergaitę Sein Olandijoje yra taip pat gerai žinoma, kaip Lietuvoje pasaka apie Grytutę ir Jonuką.
Olandiškoje pasakoje yra toks epizodas, kai ant mergaitės supykęs Oto iš darželio rauna tulpes, o tai matydama Sein jį bara. A.Petkus ir nusprendė šią sceną atkurti.
Menininkas virto statybininku
Pradėjęs darbą menininkas iš pradžių virto suvirintoju. Iš storų metalinių vamzdžių reikėjo suvirinti būsimos skulptūros tvirtą konstrukciją, kuri atlaikytų didelį svorį, o visą skulptūrą būtų galima kilnoti kranu.
Vėliau iš metalo armatūros reikėjo suformuoti skulptūros siluetą, kurį vėliau reikėjo „apsiūti“ tankiu metaliniu tinkliuku, kuris atkartojo būsimos skulptūros tūrį.
Tuomet ant tinkliuko buvo drebiami specialūs betono klijai. Ant sudžiūvusio pirmojo sluoksnio A.Petkus iš betono masės jau formavo smulkesnes skulptūros detales ir veido išraišką.
Iš pradžių darbėniškis šitaip „pagamino“ sėdintį berniuką, kurio aukštis siekia 4 metrus. Vėliau jau kūrė 7 metrų aukščio mergaitę. „Bet tai nereiškia, kad sėdinčio berniuko skulptūra yra mažesnė už mergaitės. Kartu su kojomis berniuko skulptūros ilgis yra netgi didesnis nei 7 metrai“, – pasakojo lietuvis menininkas.
Skulptūros buvo gaminamos dalimis, kurios jau vietoje kranu buvo užkeliamos viena ant kitos.
Kiekvienai skulptūrai vienas dirbdamas darbėniškis sugaišo po mėnesį ir sunaudojo po toną betono klijų.
„Sunkiausia buvo, kai dailinant skulptūrų formas po keliasdešimt kartų aukštyn žemyn tekdavo laipioti pastoliais rankose nešiojant kibirėlį sunkaus betono“, – pasakojo skulptorius.
Skulptūras dar būtų tobulinęs
Nors milžiniškos Olandijoje žinomų personažų betoninės skulptūros jau tapo šiaurinės Nyderlandų dalies įžymybe ir specialiai jų pažiūrėti į parką atvyksta tūkstančiai žmonių, pats A.Petkus savo darbu nėra iki galo patenkintas. „Trūko laiko skulptūros detalių išbaigimui. Ypač mergaitės, kurią gaminau paskutinę. Jos sijoną būčiau daręs su klostėmis, veido bruožai būtų buvę švelnesni. Tačiau parko savininkai vis skubino mane, nes artėjo sezono atidarymas.
Gali būti, kad buvau skubinamas taupant jų išlaidas. Mano atlygis už skulptūras buvo sutartas už darbo dieną. Kuo ilgiau aš būčiau užtrukęs, tuo plačiau jiems būtų tekę atverti piniginę“, – šypsosi menininkas.
Jis džiaugėsi bent jau dėl to, kad parko savininkus pavyko įtikinti palikti natūralų betoną. „Iš pradžių jie norėjo, kad skulptūros būtų nuspalvintos, tačiau tuomet jos būtų kičinės ir panašios į iš plastiko ar putplasčio pagamintas butaforijas.
Dabar žmonės išvydę ir priėjus pačiupinėję betoną supranta, kiek čia darbo įdėta“, – teigė šiaurinės Olandijos miestelį papuošęs darbėniškis.
