Gulbinėnuose ramybę radusi Olga: „Laimė – rinktis save, o ne darbą“

Sibire gimusi Olga Buettner į Lietuvą atvažiavo ne egzotikos ieškoti. Šios šalies vardas jos šeimos istorijoje buvo įrašytas gerokai anksčiau – dar tada, kai lietuvis senelis likimo buvo nublokštas į Uzbekistaną. Šiandien Olga kartu su vyru vokiečiu Franku gyvena Gulbinėnuose, mezga rankų darbo krepšius ir kilimėlius, sportuoja ir mokosi lietuviškai.

Kai prieš penkerius metus Olga su Franku Gulbinėnuose nusipirko namą, jau kitą rytą ji norėjo jo atsikratyti. Mieste augusiai moteriai kaimas atrodė per mažas, per tylus ir per svetimas. Ramybė, kurios kiti galbūt ieško, ją iš pradžių labiau gąsdino nei džiugino. 

Dabar Gulbinėnus Olga vadina savo namais. Jos gyvenime buvo tiek posūkių, kad žodžius „visam laikui“ ji taria atsargiai. Bet jei likimas neparuoš dar vieno netikėto kelio, ji norėtų, kad būtent čia būtų jos vieta. Visam laikui. 

Kelias į Lietuvą prasidėjo dar iki Olgos gimimo 

Olga gimė ir užaugo Omske, Sibire. Ten baigė universitetą – turi inžinierės-vadybininkės diplomą. Jos mama – pusiau lietuvė, pusiau ukrainietė, tėtis – rusas. Tačiau šeimos istorijoje Lietuvos vardas atsirado gerokai anksčiau – per senelį. 

Jis buvo lietuvis. Kadaise išvyko į Uzbekistaną – kaip anuomet sakydavo, „įsisavinti plėšinių“. Ten sutiko ukrainietę, būsimą Olgos močiutę. Jų šeimoje gimė dukra – Olgos mama. 

Senelio gyvenimas nebuvo lengvas. Jis dirbo šachtose, vairavo milžinišką BELAZ sunkvežimį, aptarnavusį kasyklas. Sunkios darbo sąlygos, pasak Olgos, greičiausiai prisidėjo prie ligos, kuri galiausiai jį pasiglemžė. Vis dėlto prieš mirtį jis grįžo į Lietuvą – šalį, kurią iki paskutinio atodūsio labai mylėjo.

Olga jo niekada nematė. Senelis mirė dar iki jos gimimo. Tačiau praėjus daugeliui metų būtent ta lietuviška gija tapo vienu iš kelių, atvedusių ją į Lietuvą. 

– Lietuvoje turiu daug giminių: Zarasuose, Ignalinoje, Vilniuje. Dalis lietuvių giminaičių išsiblaškę po Europą, – pasakoja ji. 

Pirmą kartą į Lietuvą Olga su vyru Franku atvažiavo prieš penkerius metus. Tuo metu jie gyveno Ispanijoje, o Frankas dirbo Vokietijoje. Zarasuose gyvenantis dėdė pakvietė paviešėti. Atrodė, bus paprasta kelionė pas giminaičius, tačiau ji virto kur kas didesniu posūkiu – po pusmečio Olga ir Frankas jau kraustėsi gyventi į Kauną. 

– Man Lietuva buvo „vau“, – šypsosi Olga. – Gamta graži. Zarasų krašte žmonės kalbėjo rusiškai, todėl nebuvo kalbos barjero. Ir maistas… Grietinė, varškė, grikiai – tai, ką valgiau nuo vaikystės. Kai gyveni emigracijoje, labai pasiilgsti ne tik žmonių. Pasiilgsti skonio, to, ką gamino mama ir močiutė.

Lietuva jai pasirodė ne svetima. Veikiau – keistai atpažįstama.

Frankas, kuris atvažiavo į Sibirą 

Su būsimu vyru Olga susipažino Uzbekistane. Jai buvo devyniolika. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus į universitetą, ji mėnesiui išvažiavo aplankyti mamos giminaičių. 

Frankas tuo metu Uzbekistane dirbo statybose. Pagal išsilavinimą jis – dailidė, visą gyvenimą dirbantis įvairiuose statybų objektuose. Tąkart jis buvo tarp tų, kurie statė vilą Uzbekistano prezidentui ir kongresų rūmus. 

Olga grįžo į Sibirą. Jie susirašinėjo. Vieną dieną Frankas pasakė, kad atvažiuos pas ją.

– Aš nepatikėjau. Kelias tolimas, reikalinga viza, daugybė problemų. O jis, įsivaizduokite, ėmė ir atvažiavo, – prisimena Olga. 

Jis pasiekė Omską, susipažino su jos tėvais. Šeima, pačios Olgos nuostabai, jį priėmė. Netrukus jie susituokė, o Frankas persikėlė gyventi į Rusiją. 

Kai paklausi Franko, kas jį taip sužavėjo, kad ryžosi tokiai kelionei, atsako trumpai:

– Jos širdis. Olga nėra paprastas žmogus. Su ja nėra lengva, bet ji turi labai didelę širdį. 

Tame atsakyme nėra saldumo. Greičiau – daug metų kartu pragyvenusio žmogaus tiesa. Meilė čia su charakteriu, su kampais, su kasdienybe. 

Franko šeima į jo pasirinkimą iš pradžių žiūrėjo atsargiai. Olga neslepia – būta stereotipų, nepasitikėjimo. Tačiau laikas viską sustatė į vietas. 

– Dabar su Franko mama esame geriausios draugės, – sako ji.

Kai gyvenimo kryptį pakeičia vienas kabinetas 

Rusijoje jų gyvenimą galiausiai sustabdė ne meilės, ne darbo, o biurokratijos klausimas. 

Frankui reikėjo gauti leidimą gyventi. Tuo metu buvo įvesta nauja tvarka – užsieniečiams reikėjo laikyti rusų kalbos, Rusijos istorijos ir kitus egzaminus. Olga nuėjo į migracijos tarnybą aiškintis, kodėl jos sutuoktiniui, jau gyvenančiam šeimoje Rusijoje, reikia pereiti tokią procedūrą. 

Pokalbis greitai virto konfliktu. Žodis po žodžio, ir Olga susipyko su migracijos tarnybos direktoriumi. Šis pareiškė, kad Franką egzaminuos asmeniškai. 

Po tokio pokalbio sutuoktiniams tapo aišku: leidimą gyventi bus labai sunku gauti. Gal net neįmanoma. Frankas nenorėjo grįžti į Vokietiją, todėl išvyko į Ispaniją. 

Iš pradžių ten apsigyveno Frankas, po pusmečio atvyko Olga. Vyras važinėjo dirbti į Vokietiją, o ji jo laukė Ispanijoje. – Darbo neturėjau, tad viskas buvo ant vyro pečių. Vieną dieną paprašiau: išmokyk mane dailidės amato. Bent jau parodyk, kaip naudotis suktuku. Gal galėsiu tau padėti statybose? – prisimena Olga. 

Po kelių dienų ji jau buvo statybų objekte. Pirmas darbas – prie sienos prisukti rankšluosčių kabyklą. Pirmas dvi dienas dirbo su suktuku, trečiąją į rankas paėmė perforatorių. Po savaitės, kaip pati sako, jau dirbo kaip lygi vyrų statybininkų komandoje. 

Ir taip – aštuoneri metai statybose. Ji kartu su Franku važinėjo į Vokietiją, dirbo įvairiuose objektuose. Dirbo, mokėsi, pavargdavo, bet rankų nenuleisdavo. Statybos jai buvo ne tik darbas, bet ir galimybė pasijausti nepriklausomai, laikyti rankose savo gyvenimą. 

Kodėl Gulbinėnai? 

Iš pradžių Lietuvoje Olga ir Frankas gyveno Kaune. Tačiau norėjo savo namo. Važinėjo po įvairius Lietuvos regionus, žiūrėjo, skaičiavo, lygino. 

Gulbinėnuose apsigyveno dėl labai praktiškos priežasties – name, kuris čia buvo parduodamas, jau buvo įrengtas nuotoliu valdomas šilumos siurblys. 

Nors Frankas daug metų dirba statybose, savo namo Gulbinėnuose remontą jiedu su Olga patikėjo lietuvių meistrams – po darbų į statybas grįžti nebesinorėjo. Vis dėlto jų namuose netrūksta pačių sukurtų interjero detalių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Logika buvo paprasta. Jei žiemą dirbame Vokietijoje, galėsime įjungti šildymą nuotoliu. Namai nesušals, nereikės prašyti pagalbos, – pasakoja Olga. 

Ji juokiasi, kad iki šiol daugelis užduoda tą patį klausimą: kodėl kaimas? Kodėl Kauną pakeitė Gulbinėnai? 

Olga turi atsakymą. Lietuva jai atrodo nedidelė ir patogi šalis. Iki didesnių miestų galima nuvažiuoti per pusantros ar dvi valandas. Netoli ir Ryga, ir Baltijos jūra. 

– Lietuviai, kurie čia gyvena, dažnai nemato to grožio, kurį pastebi atvažiavę žmonės. Nemato pliusų. Man čia viskas patinka. Turiu tik vieną minusą – kelius. Ypač tą, kuris veda į Gulbinėnus, – juokiasi pašnekovė. 

Su kaimo žmonėmis naujakuriai susipažino labai paprastai. Nusipirkę namą, jame rado daug baldų ir buitinės technikos, kurios jiems nereikėjo. Daiktus nufotografavo, atsispausdino skelbimus ir nunešė į parduotuvę. Vienus pardavinėjo nebrangiai, kitus dovanojo. 

Taip žmonės pradėjo eiti į jų namus. Vieni pirko, kiti tiesiog smalsavo. Kažkas kalbėjo tik lietuviškai, bet visuomet atsirasdavo, kas išvers į rusų ar anglų kalbą. 

Ir beveik visi klausdavo to paties: 

– Kodėl Gulbinėnai? 

Šiandien šis klausimas Olgai kelia šypseną. Gal todėl, kad atsakymas jau seniai nebetelpa į vieną sakinį. 

Mezginiai, gimę iš beviltiškumo 

Šiandien pagrindinis Olgos pajamų šaltinis – rankomis megzti dirbiniai, kuriais ji prekiauja internetu.

Kai buvo šešerių, teta parodė, kaip megzti virbalais. Mokykloje Olga išmoko nerti vąšeliu. Laisvalaikiu visada ką nors nusimegzdavo sau. Tačiau rankų darbo krepšiai ir kilimėliai gimė ne iš pertekliaus. 

– Buvo laikas, kai suplanuoti darbai nusikelia, pinigai baigiasi, o gyventi reikia. Paklausiau savęs: ką aš moku gerai daryti? Megzti! – prisimena pašnekovė. 

Olga pradėjo domėtis, ką žmonės parduoda internete. Pamatė, kad Vokietijoje rankų darbo gaminiai populiarūs ir turi savo kainą. 

Moteris nusipirko siūlų, numezgė pirmuosius darbus, įkėlė nuotraukas ir, kaip pati sako, įsivaizdavo, kad užsakymai tuoj pasipils. 

Tačiau stebuklas neįvyko. Pusę metų ji nepardavė nė vieno dirbinio. Jau buvo nusprendusi uždaryti internetinę parduotuvę, kai netikėtai gavo užsakymą iš Amerikos. 

Tuo metu Olga buvo Lietuvoje, o visi darbo įrankiai – Vokietijoje. Teko skubiai užsisakyti viską, ko reikėjo, numegzti, išsiųsti. Užsakovė sumokėjo ir paliko gerą atsiliepimą. 

Nuo tada pardavimai pajudėjo. Ilgą laiką Olga rankdarbius derino su darbu statybose. Keldavosi ketvirtą ryto. Iki objekto Vokietijoje tekdavo važiuoti apie dvi valandas. Kol kiti komandos nariai automobilyje miegodavo, ji megzdavo. Grįžtant namo – vėl tas pats. Vakare, po vakarienės, vėl imdavo į rankas siūlus. Savaitgaliais – taip pat. 

Užsakymų daugėjo. Vieną dieną Olga suprato, kad gali nebevažiuoti į statybas. 

Jau metus ji nebedirba kartu su Franku Vokietijoje. Rankų darbo krepšiai ir kilimėliai tapo pagrindiniu jos pajamų šaltiniu. Daugiausia Olgos darbų nuperka vokiečiai. 

– Lietuvoje mane nelabai žino. Bet žinau, kad daug lietuvių taip pat mezga ir parduoda savo darbus toje pačioje platformoje kaip aš, – sako ji.

Dailidės širdyje gyvena menininkas 

Frankas taip pat turi savą kūrybinį pasaulį. Laisvu nuo statybų laiku jis bando, kaip pats sako, prisijaukinti medį. 

Namie Frankas turi medžio apdirbimo lazerį, gamina žiedus, pakabukus, auskarus. Naudoja skirtingas medžio rūšis, natūralias spalvas ir tekstūras. Jam įdomu ne nudažyti medį, o sudėlioti taip, kad pats medis sukurtų ornamentą. 

– Man gyvenime patinka išbandyti viską, – sako Frankas. 

Namo terasoje įrengtose dirbtuvėse Frankas kuria papuošalus iš medžio.

Jo darbai – tarsi mažas dialogas su medžiais – skirtingų rūšių, spalvų, raštų. Frankas naudoja ne tik vietinę medieną, bet ir perka egzotinius medžius iš Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Azijos. Eksperimentuoja. Kartais pavyksta, kartais ne. 

Laisvu nuo statybų laiku Frankas bando „prisijaukinti medį“ – gamina žiedus, pakabukus ir kitus rankų darbo papuošalus. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Žiedus jis gamina skirtingais būdais. Vieni ištekinami iš vientiso medžio, kiti – iš plonų medžio lakštų, kurie mirkomi, lenkiami, klijuojami, šlifuojami, kol įgyja formą. 

Dailidės širdyje, pasirodo, gyvena menininkas. Tik jis apie tai kalba santūriai. Jam svarbiau ne pasakoti, o daryti.

Šaltibarščiai, cepelinai ir plovas 

Paklausta apie lietuvišką virtuvę, Olga sureaguoja taip, kad surežisuoti būtų sunku. Pašoka nuo kėdės, nubėga į virtuvę ir po kelių akimirkų grįžta su plastikiniu indeliu šaltibarščių. 

– Dievinu! Tai viskas, kas liko iš didelio puodo, – plačiai šypsosi. 

Bandau provokuoti, kad Ispanija irgi turi šaltą sriubą – gaspačą. Olga tik moja ranka. 

– Tai ne tas pats. 

Šaltibarščiai jai tapo vienu ryškiausių lietuviškų atradimų. Net po kultūrizmo varžybų, kai baigėsi griežta dieta, ji pirmiausia paskambino Frankui ir paprašė gaminti šaltibarščius. 

Frankas jiems taip pat neabejingas. O štai dėl cepelinų skoniai šeimoje išsiskiria: vyras mėgsta su mėsa, žmona – su varške. Olga vis ieško skanių šaldytų cepelinų, bet kol kas sako nerandanti tokių, kokių norėtų. Todėl šiemet užsibrėžė išmokti juos gaminti pati. 

Iš vaikystės jai likęs ir uzbekiško plovo skonis. Taip jos gyvenime skoniai keliauja geografiškai: Sibiras, Uzbekistanas, Ispanija, Vokietija, Lietuva.

Nuo sofos – į kultūrizmo sceną 

Olga moka stebinti. Moteris, kuri mezga krepšius ir kilimėlius, šiandien dar ir lipa ant kultūrizmo bei fitneso varžybų scenos. 

Sportuoti ji pradėjo tik praėjusį rudenį. Kai dirbo statybose, judesio netrūko. Tačiau pradėjusi daug megzti, ji valandų valandas praleisdavo ant sofos. Ėmė skaudėti kojas, nugarą.

Bandė bėgioti, bet nesėkmingai – išsisuko koją. Gydytojas bėgioti prastais keliais aplink Gulbinėnus uždraudė. 

– Ką daryti? Jei negalima bėgioti, reikia eiti į sporto klubą, – pasakoja Olga. 

Pasvalyje ji pradėjo treniruotis su treneriu. Po pirmos treniruotės išgirdo klausimą, ar nenorėtų išbandyti kultūrizmo.

– Paklausiau: kas tai yra? Man paaiškino, kad tai sportas, kuriame svarbu ne tik raumenys, bet ir laikysena, kūno forma, gebėjimas save parodyti scenoje. Pasakiau, kad niekada nieko panašaus nedariau. Bet kodėl nepabandžius? 

Sportuoti Olga Buettner pradėjo tik praėjusį rudenį, tačiau jau po pusmečio išdrįso lipti ant kultūrizmo ir fitneso varžybų scenos. Pirmasis bandymas – trečioji vieta. Asmeninio albumo nuotr.

Pirmosios varžybos vyko Šiauliuose. Olga sako, kad nesijaudino iki tos akimirkos, kai reikėjo išeiti į sceną: 

– Kai išėjau, pasimečiau, bet stengiausi to neparodyti. Tik labai drebėjo kojos. 

Visgi pirmas kartas buvo sėkmingas – moteris užėmė trečią vietą. 

Nuotraukas iš varžybų Olga siunčia tėvams. Tiesa, tas, kuriose labiausiai matosi raumenys, rodo tėčiui. Jis šį sportą supranta geriau. 

– Yra didelis skirtumas, kaip kultūristės atrodo scenoje ir kaip jos atrodo kasdieniame gyvenime. Tai tarsi dvi skirtingos asmenybės. Tėtis tai supranta geriau nei mama, – šypsosi Olga.

Lietuviškai – iš principo 

Olga turi leidimą gyventi Lietuvoje. Pati juokauja, kad čia yra „su paukščio teisėmis“ – kaip Europos Sąjungos piliečio žmona turinti Rusijos pilietybę. 

Ji supranta lietuviškai, baigė lietuvių kalbos kursus. Tačiau, sako, geriausia mokykla yra ne vadovėlis, o kasdienis gyvenimas. 

– Man kalbos sekasi sunkiai – ar anglų, ar ispanų, ar lietuvių. Bet kai jau išmokstu, tai visam gyvenimui, – sako ji. 

Olga prisimena juokingą situaciją Zarasuose. Tuo metu ji kaip tik lankė lietuvių kalbos kursus, o viena iš temų buvo apsilankymas restorane. Užėjo į kavinę, pasiruošusi išbandyti naujus žodžius, o į ją kreipėsi… rusiškai. 

– Bet aš iš principo kalbėjau lietuviškai, – šypsosi Olga. 

Pasvalyje ji taip pat stengiasi bendrauti lietuviškai. Jei situacija labai specifinė, paklausia, ar žmogus kalba angliškai arba rusiškai. Jai patinka vietinių reakcija, kai jie girdi gal ne visai taisyklingą, bet nuoširdžią lietuvių kalbą. 

Pasvalys jau nebe svetimas. Čia ji lanko sporto klubą, savaitgaliais, jei pavyksta, baseiną, mėgaujasi sauna. Vasarą su Franku važiuoja prie Kupiškio marių plaukioti irklentėmis, mėgsta Biržus ir pasivaikščiojimus aplink ežerą. 

O žiemą jos poilsis – sniego kasimas. 

– Man tai primena vaikystę. Tėtis grįždavo iš darbo, imdavo kastuvą, ir mes eidavome į kiemą. Kai kasu sniegą, grįžtu į vaikystę, – sako Olga. 

Kai draugai tampa šeima 

Frankas dėl darbo kartais išvyksta savaitei, kartais – keliems mėnesiams. Olga lieka viena. Tačiau toks jų gyvenimo ritmas nėra naujas. Taip viskas prasidėjo dar tada, kai jis važiuodavo dirbti į Vokietiją, o ji jo laukdavo Rusijoje. 

– Ten bent buvo tėvai. O Ispanijoje ar čia aš likdavau viena. Iš pradžių buvo labai baisu. Po kurio laiko pripratau, – pasakoja Olga. 

Gulbinėnuose vienatvė kitokia. Čia yra žmonių, su kuriais ji susipažino ir kurie tapo draugais. Jei reikia pagalbos ar tiesiog norisi su kuo nors išgerti arbatos, užtenka paskambinti. 

– Mano draugai – tai mano šeima, – sako ji. 

Ir tai dar vienas atsakymas į tą patį klausimą: kodėl Gulbinėnai? Kaimas jai po truputį tapo savas ne per gražius pažadus ar tobulą kasdienybę, o per paprastus dalykus – pagalbą, pokalbius, kiemą, savą ritmą ir jausmą, kad čia jau nesi vienas.

Laisvė išeiti į kiemą 

Frankas sako, kad jam Lietuvoje patinka. Yra dalykų, kurie ne prie širdies, bet ne tokie, dėl kurių reikėtų viską mesti ir išvažiuoti. 

Kai paklausi, gal trūksta vokiškos tvarkos, jis šypteli: 

– Ten dar blogiau… Olga apie ateitį kalba atsargiau. Jos gyvenime buvo ne viena situacija, kai staiga teko viską pradėti iš naujo. Todėl ji nemėgsta kategoriškų pažadų. Bet jei daugiau nereikės kraustytis, ji norėtų likti čia. 

Ji prisimena tą rytą po namo pirkimo, kai nubudo apsiverkusi ir pasakė Frankui: parduokime. Aš nepasiruošusi čia gyventi. Aš miestietė. 

Vėliau kažkas pasikeitė. Gal ne iš karto. Gal ne per vieną dieną. Olga sako, kad ne tiek priprato prie tokio gyvenimo, kiek kitaip pažiūrėjo į pačią situaciją. 

Čia ramu. Nėra sirenų, kurios nenutyla didmiesčiuose. Čia ji gali išeiti į kiemą ir daryti tai, ką norinti. Nori šašlykų – kepa. Nori megzti lauke – pasiima kėdę ir mezga. Kaune, buto balkone, taip nebūtų. Didmiestyje turi taikytis prie kaimynų, prie triukšmo, prie taisyklių. 

Gulbinėnuose ji svajoja apie sodą, sauną, nedidelę terasą. Frankas jau paruošė mažą daržą. Žemė, anot Olgos, siaubinga, bet ji eksperimentuoja – bando auginti pomidorus. 

Ateityje ji planuoja rašyti instrukcijas, kaip pačiam nusimegzti vieną ar kitą rankdarbį, ir jas pardavinėti. Frankas ieško naujų būdų, kaip prisijaukinti medį. Abu kuria. Abu dirba rankomis. Abu, atrodo, vis dar mokosi gyventi šiek tiek lėčiau. 

Gyvenimas Gulbinėnuose Olgą pakeitė. 

– Čia aš pajutau vidinę ramybę, – sako ji. – Anksčiau vis kažkur skubėjau: planai, sąrašai, darbai. Niekada nesėdėjau vietoje. Dabar irgi turiu svarbių reikalų sąrašą. Bet kartais nubundu ir klausiu savęs: ar tikrai šiandien noriu važiuoti? Ne, nenoriu. Juk rytoj irgi bus reikalų Pasvalyje. Vadinasi, važiuosiu rytoj. 

Ar tai ir yra laimė? 

Olga trumpam susimąsto. 

– Po tų beprotiškų lenktynių su pačia savimi – taip, tai laimė. Laimė rinktis save, o ne darbą.