Po Girniūnų ąžuolo šešėliu

Pasvalio rajono savivaldybei šiemet vėl renkant gražiausias krašto sodybas, Pasvalio apylinkių seniūnija vienkiemių kategorijoje pasiūlė Girniūnų kaime esančią senąją Svidenių sodybą, kurią puoselėja Sigita ir Evaldas Kuizinai. Jos grožį kūrė ne dizainerių sumanymai, o laikas, protėvių rankos ir virš senųjų stogų iškilęs Girniūnų ąžuolas.

Vakarėjant jo šešėlis lėtai slenka per nupjautą pievą, daugiamečių gėlių darželį, senas obelis, klėtį, molinius ūkinius pastatus ir gyvenamąjį namą, kol apgaubia visą sodybą. 

Taip buvo prieš šimtmetį ir dar anksčiau. Tik tuomet po ąžuolo laja ilsėdavosi arkliai, iš laukų grįždavo žmonės, kieme dūkdavo vaikai. Keitėsi kartos, pavardės ir santvarkos, nyko pats Girniūnų kaimas, o ąžuolas ir po juo susiglaudę trobesiai liko. 

Šiemet ši sodyba pretenduoja tapti viena gražiausių Pasvalio rajone. Tačiau jos grožio nenusipirksi sodo prekių parduotuvėje. Jis slypi tame, ką žmonėms pavyko išsaugoti.

Grožis – paprastume 

Girniūnuose nėra egzotinių augalų, įmantrių fontanų, pagal naujausias madas sukomponuotų gėlynų ar dizaineriškų puošmenų. Tik lygiai nupjauta pieva, daugiamečių gėlių darželis, trys senos, iki šiol derančios obelys, septyni sodybos pastatai ir virš jų iškilęs ąžuolas.

Nieko daugiau šiai vietai ir nereikia. 

– Man grožis – paprastume, – sako Sigita. 

Šis paprastumas nesuvaidintas. Kiekvienas pastatas čia turi savo paskirtį ir istoriją, o medyje, molyje ir geležyje tebėra išlikusios žmonių rankų žymės. Moliniai tvartai buvo drėbti ne dėl senovinio įvaizdžio, obelys sodintos ne puošmenai, o klėties palubėje kabėjo ne dekoracijos, bet šeimai paruošti kumpiai. 

Sigita vadovauja Pasvalyje veikiančiai „Maximos“ parduotuvei, Evaldas dirba statybininku. Abu gyvena Pasvalyje, tačiau jau dešimtmetį laisvesnes dienas leidžia Girniūnuose. 

– Čia – Svidenių sodyba, – sako Sigita. 

– Buvo… – šypsodamasis pataiso Evaldas. 

Sigita nusikvatoja: vyras vis mėgina sodybą priskirti ir Kuizinų giminei, nors nuo seno ji vadinta Svidenių vardu.

Mirus seneliams Kazimierui ir Agotai Svideniams, sodyba atiteko keliems paveldėtojams. Sigita ir Evaldas išpirko jų dalis. Ne dėl pelningų sumanymų – tiesiog buvo skaudu matyti nykstančius pastatus ir galvoti, kad kas nors galėtų nupirkti sodybą vien dėl žemės, o senuosius trobesius nugriauti. 

Kada pastatytas gyvenamasis namas, šeimoje jau niekas nebegali pasakyti. Kai 1912 metais gimė Sigitos senelis Kazimieras Svidenis, jis jau stovėjo. Kazimieras ir Agota čia užaugino keturis vaikus. Vienas jų – Sigitos tėtis Feliksas. 

Sodybą norėjosi išsaugoti ir dėl jo – kad gimtieji namai liktų ne vien prisiminimuose. 

– Jeigu mums abiem tai nepatiktų, tikriausiai ir nedarytume, – sako Sigita. – Mes čia dirbdami ilsimės. 

Jos darbo dienos pilnos žmonių, pokalbių ir sprendimų. Girniūnuose ji gali valandų valandas darbuotis darželyje, tačiau į Pasvalį grįžta pailsėjusi. 

Atmintis turi skonį ir balsą 

Ankstyviausi Sigitos prisiminimai apie Girniūnus iškyla trumpais, bet ryškiais vaizdais. 

Jai galėjo būti ketveri ar penkeri, kai dar matė prosenelę Juliją – labai seną moterį, gulėdavusią užpečkyje ir visada turėdavusią džiovintų obuoliukų. 

Pamačiusi atvažiavusius vaikus ji sakydavo: 

– Mano vargai atvažiavo! 

Iš vaikystės liko susitikimai su pusbroliu ir pussesere, dūkimas kieme, močiutės šaltai rūkyto kumpio skonis. Ji vesdavosi vaikus į klėtį, kur palubėje kabėjo kumpiai. 

Ir, žinoma, ąžuolas. 

Jo kamiene jau tuomet žiojėjo didelė drevė, į kurią vaikai įlįsdavo ir slėpdavosi. Suaugusieji drausdavo, bet drevė traukė labiau negu jų perspėjimai. 

Sigitos teta Janina Kastravickienė pasakojo, kad jos tėvas Kazimieras Svidenis labai mylėjo ąžuolą ir drevę buvo užkalęs skarda. Iš vyresniųjų ji girdėjo, jog Pirmojo pasaulinio karo metais joje žmonės slėpdavo grūdų maišus nuo per kaimą traukiančių kareivių. 

Ąžuolą ketinta pavadinti Svidenių vardu, tačiau Kazimieras nesutiko. 

„Tegul būna Girniūnų, taip neprapuls ir kaimo pavadinimas. Juk kiek bebus tos dvi sodybėlės?“ – tėvo žodžius prisiminė Janina. 

Šiandien prie įvažiavimo į sodybą pasitinka užrašas „Girniūnai“. Tai Evaldo sumanymas – ženklas kaimui, kurio beveik nebeliko, tačiau jo vardą šeima stengiasi išsaugoti. 

Kadaise Girniūnai buvo gatvinis kaimas. Pasak senųjų gyventojų, jame stovėjo iki dvidešimties sodybų. Dabar likusios tik dvi – Vaičekonių ir Svidenių. 

Sigita dar mena palei kaimo gatvę stovėjusius namus. Vėliau vieni buvo nugriauti, kiti perkelti, o senąjį kraštovaizdį pakeitė melioracijos grioviai ir dideli dirbami laukai. 

Svidenių sodyba išliko beveik visa – gyvenamasis namas, klėtis, du iš molio drėbti pastatai, senelio kalvė ir kiti ūkiniai statiniai. Daug kas čia sukurta Kazimiero rankomis. Jis buvo kalvis, mokėjo statyti ir taisyti, o Sigitos atmintyje dar gyvos arklių kaustymo staklės. 

Viename moliniame pastate kadaise buvo arklidė. Sovietmečiu čia laikyti kolūkio arkliai ir jaučiai. 

Dabar – šokių salė. 

Sigita ir Evaldas pastatų išorę stengiasi keisti kuo mažiau. Viename gyvenamojo namo gale jau įsirengė seklyčią, kur vasarą gali apsistoti su šeima. Kitas galas dar laukia savo eilės. Sena sodyba niekada neleidžia pasakyti, kad viskas baigta – vis atsiranda durys, siena ar stogas, kuriems vėl prireikia žmogaus rankų.

Gyva sodyba 

Atpirkdami protėvių namus Sigita ir Evaldas galvojo ne tik apie praeitį. Norėjo vietos, kurioje vėl galėtų rinktis giminė, draugai ir aplinkinių kaimų žmonės. 

Čia švenčiami gimtadieniai ir Joninės, nuo sodybos prasideda Vasario 16-osios žygiai. Yra vykę nedideli koncertai, per Liepos 6-ąją giedota „Tautiška giesmė“, surengtas susitikimas apie pasirengimą vadinamajai dienai X. 

– Labai džiaugiuosi, kad žmonės nori čia ateiti. Noriu, kad ši sodyba būtų gyva, – sako Sigita. 

Tačiau ji nenorėtų protėvių namų paversti nei užrakintu muziejumi, nei triukšmingų pobūvių vieta. Sena aplinka tarsi pati diktuoja kitokį ritmą – ramesnį, tinkantį pokalbiams, kūrybai ir buvimui drauge. 

Sigita įsivaizduoja čia vykstančias edukacijas, plenerus ar nedidelius kūrybinius susitikimus. Sodybos durys būtų atviros žmonėms, turintiems idėjų ir ieškantiems joms tinkamos vietos. 

– Noriu, kad čia būtų daug „berazumių“ – gerąja to žodžio prasme, – juokiasi ji. 

Kūryba artima ir pačiai Sigitai. Jaunystėje ji svajojo apie dailę, tačiau neįstojusi į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą ilgam padėjo pieštuką į šalį. Dabar grįžta prie akvarelės ir keramikos, pradėjo vaidinti teatre. Galbūt kada nors dalis šių pomėgių persikels ir į Girniūnus. 

Kol kas tam dar stinga pasitikėjimo. Tačiau ir sodybos atgaivinimas prasidėjo ne nuo didelio projekto – tik nuo sprendimo neleisti jai išnykti. 

Ąžuolas, saugantis kaimo vardą 

Girniūnų ąžuolas auga vakariniame sodybos pakraštyje. Tai valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Medis siekia 26 metrų aukštį, jo kamieno apimtis – 6,6 metro.

Žvelgiant į plačią lają tenka gerokai atlošti galvą. Ąžuolas tuščiaviduris, paženklintas amžiaus ir audrų. Kai kurios jo šakos džiūsta, todėl šeimininkai norėtų, kad medžio būklę įvertintų specialistai. Jiems rūpi ne tik pats ąžuolas, bet ir po jo laja vaikštančių žmonių saugumas.

Medis auga privačioje sodyboje, todėl pravažiuojantieji kartais sustoja, tačiau nedrįsta užeiti. Sigita sako, kad lankytojai gali drąsiai prieiti ir ąžuolą apžiūrėti – svarbu tik gerbti gyvenamą vietą. 

Kadaise jo drevėje žmonės slėpė grūdus, vėliau joje slėpdavosi vaikai. Dabar saugoti reikia patį medį. 

Sigita ir Evaldas užaugino dvi dukras, turi anūkę ir tikisi, kad kada nors jaunesnioji karta perims sodybą. Jos vertė – ne čia sukaupti daiktai, o sunkiai nusakoma tikrumo dvasia, kylanti iš protėvių rankų žymių, seno namo kvapo, gyvos šeimos atminties ir virš stogų tebesidriekiančio ąžuolo šešėlio. 

Gražiausios sodybos renkamos kasmet, o aplinkos tvarkymo mados keičiasi dar dažniau. Girniūnų sodyba išliko todėl, kad jos šeimininkams pakako nenugriauti, neiškirsti, nepamiršti ir vis sugrįžti. 

Vakarėjant ąžuolo šešėlis vėl pasiekia senąją trobą. Jame trumpam susitinka tie, kurie čia gyveno, ir tie, kuriems ši vieta dar bus perduota.