Visos Lietuvos valdžios apsimeta, kad nemato

Žurnalistės Sigitos klausimas skaitytojams: „Kaip vertinate miškų situaciją Lietuvoje?“ – šių eilučių autorę paskatino parašyti išsamesnį atsakymą. Mes abi esame iš kaimo, ne nuo bruko. Kūrėjo suteikta gana turtinga pasaulėjauta. Indėnai, gamtos vaikai, sakė: „Sugauk paskutinę žuvį, iškirsk paskutinį medį, nušauk paskutinį paukštį, užnuodyk paskutinę upę ir tavo gyvenimas baigsis…“

Mano Tėvas buvo miškininkas. Iš pradžių eigulys. Ir prie ruso buvo žvalgas, ir prie vokiečio buvo žvalgas. Vėliau, vėl prie ruso, Tėvas „prasimušė“ iki girininko pavaduotojo.

Visada lieka atminty ir širdy tai – kas svarbiausia. Liko nemeluota Tėvo pagarba savo darbui, tikras rūpinimasis mišku, miško paklote. Mums, vaikams, buvo prisakyta per dienų dienas žiūrėti, ar kur miškų tolumoje nerūksta dūmai, ar nekilo gaisras. Ypač, po perkūnijos. Žinojom, kaip ilgai auga medis. Mokėjome suskaičiuoti metus, pagal vainikus. Žinojom, kokie nepaprasti vaistai nuo vėžio auga ant beržo ir vadinasi beržo grybas.

Kas keletas mėnesių Tėvas darydavo apyskaitą. Ištisais vakarais ciksėdavo aritmometras ir Tėvas, atlikęs darbą, mums būtinai ilgai aiškindavo, kiek kietmetrių malkų paruošta visose eiguvose, iškirtus vėjovartas ir senuosius stuobrius.

Bet svarbiausia žinia būdavo tai, kiek sodinukų ir kiek hektarų miško jau atsodinta. Nei tėvai, tikrai didelėse Troškūnų, Dabužių giriose, kuriose ilgai kovojo ir bunkeriuose gyveno partizanai, nei mes visi – Anykščių ir Kavarsko miškuose niekada nesame matę plynai iškirstų miško plotų. Niekada.

Dabartiniai lietuviai man vis labiau panašūs į kiniečius, kurie siaučia Sibiro miškų kirtavietėse. Bet rusai, nebranginantys net žmogaus gyvybės, dar negreit sunaikins tolimojo Sibiro turtą. O mes turime nedaug miškų! Visko turime nedaug. Ir nustojome juos saugoti, ginti, kad išliktų anūkų kartoms.

Išmirė senieji miškininkai, urėdai, kurių žodis buvo svarus, kurie dirbo ir gyveno teisingai, išmintingai ir sąžiningai.

Gal kokius jau 10 metų mane, važiuojančia dviračiu į kapines, lenkia ir lenkia milžiniški tralai su priekabomis, o juose – sienojai, nutašyti rąstai… Nusuku akis į šoną, stengiuosi net nežiūrėti. Tėvas mokino branginti mišką, kaimynai mokino, Lietuva mokino, bet… Visos pagaliau Laisvos Lietuvos valdžios, apsimetė, kad nemato, kaip vietoj šilų ir gojų, brandžių ir pusiau brandžių pušynų, eglynų, beržynų su išaugusiais ąžuolais, atsiranda vis naujos ir naujos plynai iškirsto miško aikštės. „Dėl trupinio aukso. Gardaus valgio šaukšto“, – rašė poetas. 

Mūsų didieji poetai ir rašytojai, iš kurių kūrinių mokėsi ir mokysis kartų kartos, jau išvaryti iš svarbiausių valdžios ešelonų. O juk jie žadino ir budino tautą! Mokė mylėti visą Kūriniją. Kiek mumyse liko tos meilės?

Pedagogė Dalė Bešėnienė