Apie naudingus idiotus

Neseniai pakeliui į Vilnių mačiau plynai iškirstą miško plotą. Prisiminiau, kad mišką čia su savo darbininkais sodinau prieš 60 metų. Manote, apsiverkiau ar pradėjau mintyse keikti visus, kurie tą mišką kerta ir, žinoma, parduoda visokiems užsieniečiams?

Ne, tik paskaičiavau, kad šis beržynas buvo sodinamas jau ūgtelėjusiais. kokių dešimties metų sodinukais. O beržynai visose miškų grupėse kertami nuo 61 metų amžiaus (tokios normos), taigi šitam beržynui jau tikrai atėjo laikas. 

Jeigu jis būtų dar paliktas, jeigu miško sergėtojai būtų užprotestavę – kaip čia dabar, negalima plynai kirsti, nes tiesiog tai negerai, su laiku peraugusios medienos vertė būtų mažėjusi, o patys beržai – pūti ir virsti nuo mažiausio vėjelio.

Gamta taip jau sutvarkė, kad įvairių medžių gyvenimo laikas labai skiriasi. Todėl ir kirsti medynus leidžiama jiems sulaukus tam tikro amžiaus. Pavyzdžiui, VI grupės miškuose pušis kertama sulaukusi 101 metų, eglė – 71, beržas, juodalksnis – 61, drebulė – 41, o blindė – vos 31 metų. 

Dar yra ir gamtinės brandos amžius, II grupės miškuose medynus leidžiama kirsti gerokai vėliau. Pušiai tai 171 metai, eglei – 121, ir taip toliau.

Kodėl čia rašau taip, ką kiekvienas be vargo gali rasti internete? O todėl, kad gamtos sergėtojai tokiais dalykais nesidomi, jiems tiesiog negražu, ir daugiau nieko žinoti jie nenori. Lietuvoje ne tik apie krepšinį kiekvienas išmano, bet ir apie miškus. Sakysim, chirurgų niekas operuoti nemoko, o miškininkus pamokyti, kaip jie turi ūkininkauti – kiekvieno doro lietuvio pareiga. 

Ir skaitome, kaip žaliųjų vedlė aimanuoja, kad kertami šimtamečiai miškai. Tai kokius miškus reikėtų kirsti, ponia poniute? Tik tuos, kurių pro mašinos langą nesimato?

Teko man ir mišką sodinti – tikrai nebepamatysiu, kaip bus kertami tie pušynai, ir kirsti ankstesnių miškininkų pasodintą – plynai, ir su aritmometru, kurį tada „geležiniu Feliksu“ vadino, kiekvieną mėnesį, o ne kas kelis, kubametrus skaičiuoti, ataskaitas sudarinėti. 

Kai skaitau, kad tais laikais miškai plynai nebuvo kertami, svarstau, ar žmogus nebeprisimena, kaip buvo, ar sąmoningai nori savo teiginius apie blogą valdžią pagrįsti? Dabar visi prieš miškų kirtimą…

Iš kur šitas raudonai žalias judėjimas (ar galite prisiminti bent vieną atvejį, kada „grynpysininkai“ būtų savo protesto akcijas surengę Rusijoje?) – išsaugokim Lietuvos miškus – atsirado?

Prisiminkime pradžią. Tai buvo turbūt maždaug prieš penkiolika metų, gal ir dar seniau, kai buvo pradėta kalbėti apie ketinimus plėsti Pabradės poligoną, o tam būtų reikėję perduoti poligonui nemažai hektarų miško, taigi leisti jį iškirsti. Tada ir prasidėjo isterija: neleisim, miškai – visų turtas, išsaugosim juos ateities kartoms, o mūsų niekas nepuls…

Po Krymo okupacijos tokios kalbos pritilo, tiesiog imta kalbėti apie išparduodamą Lietuvos turtą. Nepamirštama paminėti lentas ir „Ikeą“. Taip labai patogu samprotauti, ekologiškame mediniame name sėdint ant „Ikea“ baldų, tikrai gerų ir patogių. Galima užmiršti, kad Lietuvoje miško pasodinama daugiau, negu iškertama. Negi tikėsi, čia valdžia taip sako, o ji visada meluoja.

Kažin, ar tie, kurie prieš kirtimus kovoja, žino, kad Lietuvos miško pramonė duoda 7 procentus BVP? Jeigu žino ir nori ją sunaikinti – kam jie dirba, jeigu jau taip tiesiai paklausus? Gynybai norima 5 procentus PVM skirti, ir tų valdžia niekaip neranda, o jeigu čia miško pramonės indėlį sumažinus bent per pusę…

Išvadas pasidarykite patys. Ne, gal tai ne „penktoji kolona“, veikiau tai tik naudingi idiotai.