Žaliuojantys plotai raudonuose skaičiuose: ar Lietuvoje kertama per daug?
Lietuvoje miškai užima daugiau nei trečdalį šalies teritorijos ir yra viena svarbiausių gamtinių, o taip pat ir ekonominių vertybių. Miškas – tai ne tik medienos išteklius, bet ir įrankis švelninant klimato kaitos padarinius, gausinant biologinę įvairovę, o jų priežiūra ir naudojimas – atsakomybė, kurią miškininkai neša prieš valstybės ir visuomenės interesus. Kiek daugiau nei pusė Lietuvos miškų priklauso valstybei, o kita jų dalis yra valdoma privačių savininkų. Valstybinių miškų urėdija ir jos miškininkai prižiūri, puoselėja ir rūpinasi tik valstybiniais šalies miškais. Įmonė šią atsakomybę įgyvendina veiklą vykdydama įstatyminiu, teisės aktų pagrindu, remdamasi mokslu, derindama šimtametes tradicijas su šiuolaikiniais, tvariais sprendimais, prioritetą išlaikydama skaidrumui.
Kodėl kertami miškai?
Miškų kirtimai neretai vertinami vienpusiškai – dažniausiu atveju – neigiamai, tačiau miškininkystėje tai miško ciklo etapas. Miškai, kaip ir žmonės, sensta, serga, kartais juos pažeidžia vėjas, sniegas ar šimtus kartų už juos mažesni vabzdžiai. Dėl šios priežasties atliekami skirtingų rūšių miško kirtimai, pavyzdžiui, sanitariniai – sergantiems ar pavojingiems medžiams pašalinti, ugdomieji – jaunų medynų formavimui, siekiant išauginti sveikus ir gražius miškus bei pagrindiniai – brandžių ir perbrendusių medynų atnaujinimui, vietos naujiems – jauniems miškams sukūrimui.
Svarbu suprasti – visi šie kirtimai nėra vykdomi atsitiktinai. Jie griežtai reglamentuojami pagal kiekvieno miško augavietės ypatybes, rūšinę sudėtį ir amžių, vadovaujantis miškotvarkos projektais, įstatymais ir teisės aktais. Visi kirtimai atliekami tik gavus leidimus, kuriuos išduoda Valstybinė miškų tarnyba, o saugomose teritorijose derinami ir su Saugomų teritorijų direkcijomis, kurių specialistai vertina, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis miško ekosistemoms ir tik gavus jų pritarimą vykdomi kirtimų darbai.
Reikėtų nepamiršti ir to, kad kirtimai nėra vykdomi tik vardan kirtimo – mediena ir jos gaminiai reikalingi kiekvienam iš mūsų. Nuo namų statybos ir šildymo iki muzikos instrumentų, kurių melodijos užburia ar pieštukų, kuriais nuo pat mažų dienų piešiame – tai tik maža dalis gaminių ir jų teikiamų naudų, kurias gauname iš medienos. Kertama ir vardan to, kad miške vaikščioti, rinkti grybus ir uogas būtų gera ir patogu, kad ateityje mūsų vaikaičiai mišką irgi matytų tokį pat žalią ir gražų.
Ką rodo skaičiai Lietuvoje?
Lietuvoje vidutinis metinis medynų prieaugis siekia apie 19,6 mln. kubinių metrų medienos, o bendrai per metus iškertama apie 10,5 mln. kub. m, t. y. apie 53 % metinio prieaugio. VMU kirtimus vykdo tik pagal leistiną, Vyriausybės nustatomą kirtimų normą, niekada neviršydama 60 proc. bendrojo metinio prieaugio.
Apie 4,2 mln. kub. m, medžių stiebų medienos, o įskaitant kirtimų liekanas (kertamų medžių šakas, kelmus ir kitą menkavertę fitomasę) beveik 8 mln. kub. m, kasmet paliekama miške pūti. Šis skaičius, dėl saugomų teritorijų ir saugomų objektų plėtros bei ūkininkavimo apribojimų šiuose objektuose, pastaraisiais metais ženkliai didėja. Kaip teigia Lietuvos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas dr. Albinas Tebėra, taip paruošiamas „maistas“ grybams, vabzdžiams, mikroorganizmams. „Tai reiškia, kad miškininkai „atriekia“ tikrai didelę jų užauginto derliaus dalį šiems organizmams, nes miškuose paliekama pūti beveik tiek pat fitomasės kiek sunaudojama žmonių reikmėms (baldams, statyboms, popieriui, kurui ir kt.)“, – sako doc. dr. A. Tebėra.
Likusi trečioji medynų tūrio prieaugio dalis – 4,9 mln. kub. m, kasmet papildo esamus miškuose medienos išteklius, dėl to jie sparčiai didėja. Nuo 1990 m. šalies miškų ištekliai padidėjo beveik 2 kartus, o skaičiuojant nuo XX a. vidurio – daugiau kaip 4 kartus. Nustatyta, kad pagal medienos išteklių didėjimo tempus Lietuva yra pirmajame Pasaulio valstybių dešimtuke. Tai reiškia, kad Lietuvos miškai ne mažėja, o sparčiai plečiasi.
Pravartu pabrėžti – kiekvienais metais valstybiniuose miškuose atkuriama vidutiniškai apie 9 100 hektarų miškų, o dar apie 600 ha yra naujai įveisiami vietose, kur miško anksčiau nebuvo. Tai reiškia, jog bendras miškų plotas Lietuvoje ne mažėja, o ir toliau palaipsniui auga.
Pagal teisės aktus, plynais kirtimais iškirsti miško plotai privalo būti atkurti per 3 metus – VMU dažniausiai tai atlieka jau per pirmuosius metus po plynojo miško kirtimo. Siekiant padidinti medynų atsparumą ir prisitaikyti prie kintančio klimato, atkuriami ir įveisiami mišrūs, iš trijų ir daugiau vietinių medžių rūšių sudaryti medynai.
Miškai ir medienos produktai reikšmingai prisideda prie klimato kaitos švelninimo, miškai absorbuoja didelę dalį anglies dioksido (CO₂) emisijų, o nukirsto medžio gaminiai ilgam laikui užrakina anglį medienoje. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia CO₂ absorbuoja miškai, kiek mažiau – pievų ir ganyklų naudmenos, anglies emisijas ženkliai mažina pagerinti žemės dirbimo būdai (neariminė žemdirbystė, tarpiniai pasėliai, ekologinis ūkininkavimas. 2023 m. miškai Lietuvoje absorbavo apie 5,3 mln. tonų CO₂, dar apie 1,7 mln. tonų CO₂ buvo sukaupta pagamintos medienos produktuose. Šis kiekis atitiktų maždaug 0,9 t CO₂ viename medienos kubiniame metre.
Nuo 2013 m. iki 2023 m. Lietuvos miškų absorbcinis potencialas mažėjo 37% tai vyksta dėl kelių svarbių priežasčių. Pirma, didėja vyresnio amžiaus medynų dalis, o tai lemia mažesnį metinį anglies dioksido sugėrimą, nes jauni medžiai sugeria CO₂ efektyviau nei seni. Antra, klimato kaita daro vis didesnį poveikį miškams – dėl dažnėjančių audrų, sausrų bei kenkėjų plitimo mažėja medynų augimo tempas ir didėja žuvusių medžių kiekis. Trečia, medienos naudojimas energetikai, mažina miškuose liekančios ir medienos produktuose sukauptos anglies kiekį. Šios priežastys rodo būtinybę didinti miško žemės plotus, stiprinti miškų atsparumą, skatinti produktyvių jaunuolynų plėtrą ir subalansuoti ūkininkavimą siekiant išlaikyti klimato švelninimo funkciją. Vis svarbesnis tampa ir ilgaamžių medienos produktų naudojimas – jie ne tik leidžia ilgai saugoti sukauptą CO₂, bet ir pakeičia iškastinį kurą bei kitus emisijoms imlius gaminius, ypač statybų sektoriuje ar baldų gamyboje.
Kirtimų apimtys Europoje: kaip atrodo Lietuva?
Dažnai visuomenėje girdima nuomonė, kad Lietuvoje greitai nebeliks miškų. Esą miškininkai Lietuvoje vykdo per dideles kirtimų apimtis, o kaimyninėse šalyse situacija geresnė. Statistika ir skaičiai byloja kitokią tiesą – Lietuvoje kirtimų apimtys ir vykdoma ūkinė veikla yra viena saikingiausių visoje Europoje. Štai kaimyninėje Lenkijoje kertama apie 72 % metinio medienos prieaugio, Suomijoje – 71 %, kai Lietuvoje iškertama tik apie 53 proc. Tačiau net ir kur kas didesnės kirtimų apimtys kitose Europos šalyse nelėmė miškų išnykimo. Miškai žaliuoja ir Lenkijoje, ir Suomijoje. Svarbiausia, kad kirtimai vykdomi atsakingai, subalansuotai ir tvariai.
Miškų priežiūra – ne tik kirtimai
Miškas tai ne tik mediena, o miško priežiūra – ne tik kirtimai. VMU miškininkai atlieka daug skirtingų darbų, kurių dėka, miškais gali džiaugtis ir saugiai bei patogiai juose laiką leisti kiekvienas pilietis. VMU atsakingai prižiūri daugiau nei 1000 rekreacinių objektų visoje Lietuvoje – kad kiekvienas rastų vietą, kurioje mišką pažinti galėtų dar geriau, o laiką jame praleisti – kokybiškiau. VMU atlieka įvairius gamtotvarkos darbus miškuose, kurie skirti pagerinti miško, pelkių ir pievų ekosistemų būklę ir padėti pagausinti bei išlikti retoms, nykstančioms rūšims.
„Bioįvairovės gausa labai priklauso nuo miškų struktūros. Tuo požiūriu geriausi yra tokie miškai, kuriuos sudaro ir jaunuolynai, ir viduramžiai medynai, ir brandūs bei perbrendę medynai, o taip pat atviros erdvės – aikštės, laukymės (kai kam paradoksaliai atrodo) ir kirtavietės“, – teigia doc. dr. Albinas Tebėra. Šiuo metu jaunuolynai šalies miškuose užima 555 tūkst. ha plotą, pusamžiai - 640 tūkst. ha, bręstantys ir brandūs medynai – 610 tūkst. ha., o atviros erdvės – daugiau kaip 75 tūkst. ha. Docento teigimu, tokios racionalios miškų struktūros niekada neturėjome. Tinkamai tvarkant miškų struktūrą sparčiai gausėja floros ir faunos populiacijos. Kanopinių žvėrių skaičiai pasiekė neregėtus mastus: turime daugiau kaip 20 tūkst. briedžių, 85 tūkst. tauriųjų elnių ir net beveik 170 tūkst. stirnų t.y. 4-7 kartus daugiau negu 1990 m. Ypač džiugina gausėjantys retieji gyvūnai – lūšys, kurtiniai, juodieji gandrai ir kt. Meškos, atrodo, jau tampa nuolatinėmis gyventojomis.
Didelę savo darbo laiko dalį miškininkai skiria miškų švarinimui, patogios ir kokybiškos miško infrastruktūros užtikrinimui, kovai su invazinėmis rūšimis. Be to, valstybiniuose miškuose laikomasi FSC tvarumo standartų, kurie įpareigoja miškininkus rūpintis miškais išlaikant socialine ir ekologine pusiausvyra. Šis standartas – skaidrumo ženklas visuomenei, patvirtinantis, kad šalies miškai yra prižiūrimi atsakingai.
Miškininkystė Lietuvoje remiasi tiek šimtametėmis tradicijomis, tiek šiuolaikinėmis technologijomis, mokslu, gerosiomis kitų šalių praktikomis. Miškininkai nuolat ieško naujų miškininkavimo būdų, taiko gamtai artimos miškininkystės priemones, kad veikla būtų tvari, o poveikis aplinkai – kuo mažesnis. Miškininkystės sprendimai, kuriuos šiandien priimame, leidžia mums ne tik saugoti tai, ką turime, bet ir kurti ateities mišką – stipresnį, įvairesnį ir atsparesnį klimato pokyčiams.
