Apie ką mums ošia miškai?
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ištrauka realiausiai nusako mūsų laikraščio skaitytojams ir mums rūpimus klausimus bei liūdesio gaidas šioje temoje. Prieš keletą dienų skambinusi ignalinietė, žingeidžiai teiravosi – kas nutiko su mūsų miškais, jei atsivėrė neregėtos plynės Aukštaitijos pakelėse? Tik kertami medžiai be paliovos ir išvežami kažin kur… Net širdį skauda pažiūrėjus, kaip gula miškas. Kas jį atsodins ir per kiek metų medis ataugs? Kas atsakys už ekosistemos balansą aplinkoje? – retoriškai klausė ir svarstė interesantė, primindama, kad už išbalansuotą dabartinį klimatą dalinai kalti miškų kirtėjai visame pasaulyje. Juk šitaip šiandienos problemą ji vertina gal ne vienintelė rajone ir Lietuvoje?..
Į klausimą – kaip vertinate dabartinę Lietuvos miškų būklę? – atsakė ne gamtos apsaugos darbuotojai, miškotvarkininkai ar kiti šios srities profesionalai, o eiliniai piliečiai.
Alma. Pažvelgus pro mašinos langą, atrodo, kad miškų beveik neliko. O gal tokį įspūdį sudaro iškirstos (nebūtinai tvarkingai) pakelės, tolimesni plotai, nuo mūsų akių slėpę senų sodybų statinius… Nuoširdžiai, tai labai neramu. Ar liks kažkas mūsų vaikaičiams Lietuvoje dar? Esame ne miško savininkai, todėl realios informacijos apie miškingų plotų dydį nežinome. Valdininkai guodžia, kad miškų yra, bet kokia tikrovė – paprastas žmogus nežino. Per mažai suprantamos, aiškios informacijos viešinama šia tema.
Vitalija. Miškai kertami be paliovos, transportas išmala visus pakelių kelius ir keliukus, niekas nieko nežiūri ir nekontroliuoja. Miškų savininkai daro kaip jiems patogu, kaip geriau išeina. Niekas negalvoja apie pasekmes, visus valdo nauda ir didesnio pinigo galimybės. Kur buvo grybautojų rojus, dabar tų vietų neatpažįstame, vien kelmai paliko. Žmogus su mišku elgiasi kaip žiaurus plėšikas, kuriame svetimas gailestis ar sveika nuovoka. O Lietuvoje esamos situacijos eilinis žmogus tikrai nežino. O kai išgirsime, gal bus jau vėlu kažką taisyti, nes medis – ne pupa. Per metus neužaugs, miškas nesušlamės.
Nijolė. Pagal viešinamą statistiką miškų plotai Lietuvoje tik didėja ir auga. Realybėje – nuolatiniai, nesiliaujantys kirtimai. Neaišku, kokiais principais vadovaujamasi, kaip laikomasi numatytų reikalavimų. Neaiški situacija kelia didžiulį nerimą.
Vytautas. Lietuviška mediena pakankamai paklausi, todėl ir veža, parduoda ją be didelių pauzių ten, kur moka didesnius pinigus. Viskas skaičiuojama pelnu, niekas nesvarsto ir mažai diskutuoja apie nuostolius gamtai bei žmonių sveikatai. Medžio mirtis garantuoja vartotojui laikinus patogumus ir malonumus. Visos kalbos iš tribūnų – bevaisės, statistika tik popieriuje ir nežinia pagal kokius skaičiavimus. Pasodinti keli medžiai per šimtą metų neatstatys dabar daromos žalos ir nuostolių gamtai. Patys žudome save.
Lina. Miškų situacija tragiška. Popierinė statistika. Apie 30 proc.deklaruojamų miškų yra iškirstos plynės, o pagal dokumentus – miškai. Naudojama metodika, kuomet skaičiuojama lapija, t. y. koks procentas lapuočių teritorijoje… Bet ji nebūtinai yra brandus miškas. Apie 40 proc. Lietuvos miškų – jaunuolynai, kuriuose neretai dominuoja barbariškas elgesys su augmenija. Medžiai dažnai susodinti ten nesilaikant būtiniausių atstumų, beveik vienas šalia kito. Baisu žiūrėti, širdį skauda. Kiek tuose hektaruose vadinamo miško yra pilnaverčių medžių? Eglės, net apgenėtos tokiose dirbtinėse plantacijose, pasidengia baltu pelėsiu, žemė po jomis – leisgyvė.
Išklausius keletą nuomonių tenka apgailestauti, kad džiugaus ir žaismingo vertinimo nesulaukta. Ką mums ošia šiandienos miškai? Jie ne ošia, o rauda kruvinomis ašaromis, nostalgiškai prisimindami senuosius kirtėjus su paprastais kirviais ir pjūklais. Miškai nebyliai atsisako mus saugoti nuo vėjų ir darganų, laimina žmogaus aklumą, godumą ir pražūtį, už nugaros mums šlamėdami REQVIEM. Ar kažkas manote optimistiškiau?
