Į Kaminskų sodybą Panemunėlyje rinkosi „Lino mūkos“ šventę jau žinantys ir liną bei jo apdirbimo darbus anksčiau išbandę kraštiečiai.

Dešimtojoje šventėje netrūko geros nuotaikos, o kritiškai save nuolat vertinantis šventės organizatorius Romualdas Kaminskas sakė dar negalvojantis apie kitus metus.

Šiais metais, pasak R. Kaminsko, dėmesį jis skyrė savo namui, kurį įsigijo už paties augintus linus ir kuris visapusiškai pakeitė jo gyvenimą: „Pirmiausia rinkomės prie namo. Sugiedojom Lietuvos himną, paskui – lino himną. Aišku, ne visi jį mokėjo, tad padalinom lapelius su žodžiais. Pagerbėme Jurgeliono atminimą, kuris čia anksčiau gyveno“.

Nors organizuojant šventę kilo nesklandumų – neatsirado linų vežimą tempiantis arklys, iki šventinės dienos problemos nebeliko. R. Kaminskui pagelbėjo Birutė Dapkienė, paskolinusi vieną iš savo augintinių.

R. Kaminsko pasiteiravus, ar šventės dalyviai šį kartą nurovė visus linus, ar neteko pačiam, vienam, po šventės užbaigti lauko, pašnekovas juokėsi, kad taip „nepasisekė“ tik dvejus pirmuosius metus.

„Tiek nebesėju, kad liktų nerautų. Šiemet dalies net liepiau nerauti, nes kiti dar tik žydi“, - juokėsi šventės organizatorius.

Vyras negalėjo atsakyti ir į klausimą, ar bus vienuoliktoji „Lino muka“: „Bus matyti ateityje. Kol kas neplanuojam, nes, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi“.

"Rokiškio Sirena"