Salantai: gyvenimas ant ribos ar užribyje
Ties Salantais baigiasi Kretingos rajonas. Už miesto esančioje kelių kryžkelėje suk kairėn – atsidursi Skuodo rajone, važiuok tiesiai ar dešinėn – atsidursi Plungės rajone. Maža ir to: važiuojant link Plungės, netrukus pasiekiama administracinė riba, skirianti Klaipėdos ir Telšių apskritis.
Nemirštantis Salantų turgus
Tad visomis prasmėmis Salantų miestas yra ant geografinės ribos. Ar miestui gyvuojant ant ribos išlieka rajono centro Kretingos trauka, ar nutolę nuo administracinio centro Salantai neatsiduria savotiškame užribyje?
Kai retai lankaisi kokiame nors mieste ar gyvenvietėje, naujas atvažiavimas paprastai gali nustebinti arba gražiais, arba negatyviais pokyčiais. Paskutinį kartą Salantuose buvau gal prieš 5–6 metus, dabar – priešpaskutinį liepos penktadienį. Sąmoningai kelionei penktadienio nesirinkau, bet taip sutapo, kad išlipęs iš autobuso pamačiau plačiai šurmuliuojantį Salantų turgų. Tuomet prisiminiau, kad viena šio miesto garsenybių – tradicinis penktadieninis turgus. Diena pasitaikė graži, saulėta, ne per karšta, tad ir prekiautojų, ir pirkėjų netrūko.
Prisiminiau panašių turgaviečių taisyklę: apie 13 valandą prekeiviai pradės ,,vyniotis meškeres”, o pakuojantis, į automobilius taupiai ir kiek įmanoma tvarkingai dėliojantis neparduotas prekes trukdyti pokalbiais tikrai bus ne laikas. Kol tai dar neprasidėjo, vieną, kitą pašnekinau. Tad kas traukia prekeivius į Salantus, kaip sekasi prekyba?
Pirmiausiai akį patraukė daugybę įvairiausių chemijos prekių susidėliojęs pusamžis vyras. Prisistatė esąs iš Plungės. Dėl prekybos per daug nesibėdavojo: sakė, kad būna ir labai gerų, ir blogesnių dienų. Vasara, suprantama, geriausias prekybos laikas, nes žmonės daugiau juda, o geras oras prekybai visada padeda. Salantuose lankytis mėgsta, nes turgus turi senas tradicijas, jį gerai žino aplinkinių gyvenviečių žmonės.
Įvairiausiais virtuvės rakandais prekiavo ponas Aidas iš Naujosios Akmenės. Platus, didelis jo siūlomų prekių asortimentas net stebino. Vyras kalbėjo, kad tam tikra specializacija padeda: žmonės žino, kad tas ar anas prekeivis turgaus dieną tikrai atvyks, o kai kas dar ir paprašo atvežti kokį retesnį daiktą.
Turgaus šurmulys
Panašiai samprotavo ir iš Rietavo atvykęs Pranas. Kai jam pasakiau, kad Rietavas taip pat garsėja savo turgumi, jis patikslino, kad Salantai – penktadieniais, o Rietavas – šeštadieniais. Tad savaitgalio dienos paprastai būna ,,didžiosios prekybos” laikas.
Ponas Pranas prekiavo įvairia sodo ir ūkio technika, o mums besišnekučiuojant atėjęs vyrukas nusipirko akumuliatorinį trimerį. ,,Jau šis tas, diena bus praleista ne veltui,” – sakė Pranas.
Pagrindinė penktadieninio Salantų turgaus vieta – aikštė prie autobusų stoties ir Kultūros centro. Dalis prekeivių persimetę ir į Turgaus aikštę – ten matėsi daugiau gėlių pardavėjų, keletas pardavinėjo sodo gėrybes, gatvėje veikia ir pora vietinių kavinių. Kitoje gatvės pusėje žvilgsnį traukė garsiojo „Salantų pyrago,, iškabos.
Turgus nebūtų turgus be vietinių ūkininkų. Ne vienas pardavinėjo įvairias daržoves, uogas, medų. Kaip vėliau teigė Salantų bendruomenės pirmininkė Vitalija Valančiutė, šis turgus taip pat yra lyg savotiška miesto vizitinė kortelė: prekybos diena patraukia pirkėjus iš Skuodo bei Plungės rajonų.
Pasak Salantų miesto seniūnės Jolantos Ažondenienės, penktadieniniai turgūs – nuolatinis seniūnijos rūpestis. Artėjant savaitgaliui visada būtina išvalyti turgavietės vietą, surinkti šiukšles, pasibaigus turgui – vėl panašūs darbai. Būna, kad ne visi gyventojai patenkinti suvažiuojančiais prekeiviais, nes beveik pusdieniui užstatomi įvažiavimai į kiemus, o koks turgus be šiokio tokio šurmulio. Tačiau visi apsipratę, stengiasi suprasti ir gerbti vieni kitus.
Naujakurius Salantai vilioja
Kaip byloja statistika, daugiausia Salantų gyventojų – net 2431, – buvo 1989 metais. Po to, kaip visoje Lietuvoje, gyventojų skaičius nuosekliai mažėjo. Štai 2025 m. jų tebuvo likę 1144, bet šių metų liepos 1 d. duomenimis, jų skaičius jau ūgtelėjo iki 1227.
„Pagal seniūnijos plotą toks gyventojų skaičius visai neblogas. Prieš ateidama į Salantus, dirbau Mosėdžio seniūnijoje. Jos plotas nepalyginamai didesnis, o gyventojų skaičius – panašus.
Tačiau, sakyčiau, Salantų gyventojai gan privilegijuoti: yra ambulatorija, ligoninė, turi gimnaziją, vaikų darželį, meno mokyklą, yra paslaugų centras, unikali bažnyčia, biblioteka, kultūros centras – juk tai bene visos būtiniausios paslaugos. Nemokamas viešasis transportas rajono ribose. Argi blogos sąlygos?” – kalbėjo seniūnė.
Ji pastebėjo, kad Salantuose laipsniškai mažėja apleistų, niekam nereikalingų pastatų. Tačiau tai susiję su natūralia gyventojų kaita – kas miršta, kas atsikelia gyventi į Salantus. Būna, kad ir ne vienerius metus po senolių mirties trobos, sodybos stovi tuščios, negyvenamos. Tačiau praeina kiek laiko, palikuonys susitvarko palikimo formalumus, tada pastatai parduodami, atsikelia nauji gyventojai.
„Jau ne kartą susidūriau, kad į seniūniją ateina šeimos ir tiesiog paprašo padėti susirasti jiems tinkamą būstą Salantuose. Pasidomėjus, kas jie ir iš kur, neretai pasirodo, kad mūsų mieste jie jokių šaknų neturi, tiesiog traukia pati gyvenamoji vieta”, – tikino seniūnė.
Liepos antroje pusėje internete aptikau šešis Salantuose parduodamus nekilnojamo turto objektus. Seniūnės nuomone, nekilnojamo turto srityje vyksta natūralus procesas. Ji prisiminė, kad šiemet sausio mėnesį vienas patrauklesnis gyvenamosios paskirties objektas buvo parduotas netgi savotiškame aukcione, kai tarpusavyje varžėsi penki pretendentai.
Darbo vietų netrūksta
Pokalbio metu J. Ažondenienė bandė suskaičiuoti, kiek gi darbo vietų galėtų būti Salantuose. Jos nuomone, pagal gyventojų skaičių viešajame sektoriuje darbo vietų yra nemažai, tai – kvalifikuotos darbo vietos. Sunkiau pasakyti, kiek darbo vietų sukuria verslas, privatus sektorius, tačiau ir jų yra nemažai.
„Veikia parduotuvės, smulki prekyba, įvairūs amatai, tarp jų bene populiariausias – paminklų gamyba, nes ką jau tikrai gamta davė Salantams ir visam regionui – tai įvairių akmenų gausą. Mūsų akmenoriai garsūs, ne vienas jų – Orvydo mokinys, nors jų darbas yra labiau sezoninis”, – pripažino seniūnė.
Jos žodžiais tariant, apskritai rasti darbą Salantuose ar artimiausiose apylinkėse nėra didelė problema, kad tik būtų noras dirbti. Ne vienas darbdavys samdo transportą nuvežti ir parvežti darbuotojus.
Miesto architektūroje – santvarkų atspaudai
Vaikštant centrinėmis Salantų gatvėmis į akis krenta maišyta praėjusių epochų architektūra. Turgaus aikštėje, Dariaus ir Girėno gatvėje netrūksta iš tarpukario Lietuvos laikų likusių pastatų.
Maloniai nuteikė tai, kad M. Valančiaus–Turgaus aikštės–Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje esantis kampinis pastatas galų gale įgavo savęs vertą išvaizdą. Kiek pamenu, ar ne nuo Nepriklausomybės atgavimo metų jis stovėjo apleistas, buvo tapęs miesto baisuokliu.
Šios sankryžos vaizdas pamalonino širdį. Tačiau – neilgam. Nežinau, kas yra pastato Dariaus ir Girėno gatvėje nr. 3 savininkas(ai), tačiau antro taip barbariškai subjauroto pastato Lietuvoje dar reiktų paieškoti. Fasado viršuje dar galima išskaityti, kad pastato gimimo metai ar ne 1927.
Keista, ar yra koks architektas ar statybas prižiūrinti institucija, palaiminusi šimtmečio architektūros luošinimą: fasado pusėje bet kur, bet kaip prakirsti papildomi langai ir durys, kažkam pasirodęs „nereikalingas” langas užmūrytas, nežinia kiek laiko stovi tokia bjaurastis. Miestui garbės tai tikrai nedaro.
Mieste likę nemažai medinės architektūros, su kuria sunkiai dera sovietinės 2–3 aukštų daugiabutės dėžutės, daugiausia pastatytos palei Turgaus aikštę ir artimiausiose gretimose gatvelėse.
Gali būti, kad savo likimo laukia šalia centrinės miesto gatvės esančios II Pasaulinio karo karių kapinės, kurių kampe – gelžbetoninis pjedestalas sovietiniam tankui, dabar rymančiam Orvydų sodybos žolynuose.
Dangų remiantys bažnyčios bokštai
Tik keletas žingsnių ta pačia gatve – ir galvą verta užversti aukštyn žiūrint į dangų remiančius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštus. Galiu asmeniškai paliudyti, kad kol tarp Salantų ir Kartenos laukai ir pievos nebuvo užgožti aukštų medžių, kol Kartenoje Minijos slėnio kalvos nebuvo užsodintos eglėmis ir taip sunaikintos visos nuostabių gamtos panoramų regyklos, nuo Kartenos piliakalnio galėjai įžiūrėti Salantų bažnyčios bokštus. Netgi be žiūronų.
Salantuose pašnekovai vienu balsu tvirtino, kad po ilgesnio laiko į bažnyčią buvo perkeltas klebonas, greit tapęs tikra miesto siela.
Salantų bažnyčios klebonas Rolandas Karpavičius ėmėsi bažnyčios ir jos šventoriaus bei aplinkos tvarkymo darbų. Jis aktyviai dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime, lankosi renginiuose, kuo daugiau stengiasi būti su žmonėmis ir tarp žmonių.
Pasak salantiškių, klebonas laikosi nuostatos, kad kada nors išeidamas jis nieko su savimi nepasiims, o kas bus ar gali būti jo pastangomis padaryta, sukurta – liks visiems, liks gal ir ilgam.
Mes – ne rajono užribis
Kai seniūnės J. Ažondenienės klausiau, ar Salantai, esantys ant administracinės rajono ribos, nesijaučia lyg užmiršti, o kartais – gal net skriaudžiami dėl vieno ar kitko, moteris su tuo niekaip nesutiko. Ji minėjo daugybę faktų ir aplinkybių, kada administraciniai ryšiai su savivaldybės administracija padėjo spręsti įvairiausius kylančius klausimus.
„Gal tik vienu aspektu kartais pasijaučiame sunkiau, kai prireikia paslaugos, kurią gali pasiūlyti tik Kretinga. Tai susiję su darbais, technikos poreikiais. Seniūnijoje mes negalime viską turėti, ypač technikos.
Tada žvalgomės ir į Skuodo, ir į Plungės pusę, kas gali gali iškasti, nupjauti, šienauti. Tada prasideda derybos, nes paslaugas teikiantys tuoj ima skaičiuoti ne tik savo darbo vertę, bet ir kilometrus iki Salantų”, – kalbėjo seniūnė.
Anot jos, savotiška fizinė riba mieste atsiras tada, kai bus pradėtas remontuoti tiltas per Salantą. Jau dabar transporto eismo tiltu ribojimai sukelia daug nepatogumų, o kas bus, kai jį pradės remontuoti ar naują statyti? O kiek laiko tai truks? O kokius nuostolius patirs miesto verslas? Juk miestas bus bent pusiau uždarytas.
Margas pasaulis, tokie pat ir Salantai
Apie Salantų „užribį” kalbėjausi ir su miesto bendruomenės pirmininke V. Valančiute, kurios manymu, įsivaizdavimas apie Salantų užribį tikrai neteisingas. Juk netgi Salantų gimnazijoje daugėja vaikų, susitelkusi bendruomenė kovojo ir neleido uždaryti 11 klasės.
‚Manau, esame pakankamai susitelkę. Susiburiame įvairiems darbams, projektų įgyvendinimui. Dabar susitelkėme spręsti miesto kapinių gerbūvio reikalus. Po gausesnio lietaus kapinės tampa neįžengiamos, viskas skęsta, plaukia. O jeigu reikia į jų teritoriją įvažiuoti technikai? Juk paminklai nuolat statomi, tvarkomi, o įžengti būna neįmanoma.
Po Salanto užtvankos nugriovimo neturime saugios maudyklos, ypač nepatogu ir nesaugu vaikams. Norint pasiekti vandenį reikia leistis stačiu krantu, vandens gylis pakrantėje iškart didelis – tikrai nesaugu. Matyt, kažkada mums pritrūko bendruomenės pozicijos jėgos, kad stabdytume šį abejotinos vertės projektą”, – pripažino V. Valančiutė. Ji minėjo, kad konkurso tvarka teikiant savivaldybės administracijai įvairius projektus, vis pritrūksta balsų, balų.
‚Dėl mūsų neva ribinės padėties vienareikšmiško atsakymo nebūtų. Tačiau būna atvejų, kai susiduriame su tokiu požiūriu – „nusibaigsite ir patys”.
Bet, kita vertus, būna atvejų, kai stojame ryžtingai, vieningai. Taip gelbėjome gimnaziją, taip neleidome sujungti pirminių sveikatos priežiūros centrų, išlaikėme savo nepriklausomybę. Margas tas mūsų svietas, margi ir Salantai – jokių išimčių,” – kalbėjo V. Valančiutė.
