Per Žolinę salotietis Pranas Stankevičius, pastaruosius kelerius metus labiausiai išgarsėjęs savo sodyboje pastatytų Lietuvos prezidentų nuo Antano Smetonos iki Gitano Nausėdos paminklų alėja, šventė devyniasdešimtmetį.

Jubiliatas pasitinka kupinas energijos, ką tik Panevėžyje įsistatęs naujus patogius kokybiškus „Philips“ klausos aparatus, už kuriuos pasiryžęs suploti keturis tūkstančius eurų, nes puikiai girdi net lapų šnaresį.

– Pensija gera. Galvoju, kad gyvensiu, kol sulauksiu padidinimo iki tūkstančio, o dabar pasvarstau – gal palaukti iki pusantro, – Pranas nesiliauja pokštauti. – Ilgai gyvenu, nes žvelgiu su humoru, esu šposininkas…

1934-ųjų rugpjūčio 15 dieną Pranas Stankevičius gimė Raudonpamūšėje. Mama Agota Mačiukaitė buvo kilusi iš Daukniūnų, tėvas Kazys Stankevičius – iš Barklainių.

– Turėjau 1928-aisiais gimusią seserį, kuri jau dešimt metų mirusi. Su jos šeima ryšiai kaip ir nutrūko, – pripažįsta Pranas, savo šeimos nesukūręs, turėjęs tik simpatiją Levutę, kuri prieš trejus metus mirė.

1932-aisiais dar buvo gimęs Prano broliukas:

– Bet tais pačiais metais mirė. Taigi aš gimiau tarsi ant jo kauliukų, beje, irgi buvau silpnas, skubino krikštyti.

Ir štai tas silpnas vaikas žengia į 91-uosius. Tokio amžiaus sulaukė Prano mama, o tėtis žuvo po karo.

– Tėvelis buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavęs dar caro armijoje, – pasakoja salotietis. – Buvo Ąžuolpamūšės pieninės kasininkas.

O Raubonių knygoje skaitome prie Kazio Stankevičiaus nuotraukos – Raubonių seniūno padėjėjas, 1932 m.

Aktyvus buvęs ir Pranas, apie kurį rašėme daugiau nei prieš ketverius metus:

– Mane visą laiką domino visuomeniški, politiški dalykai, istorija, nors esu baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir diplome įrašyta mokslinio agronomo-ekonomisto specialybė…

Tačiau dabar Pranas teigia nepriklausantis jokiai partijai, jokiai bendruomenei, esantis laisvamanis, todėl mąstantis ir darantis, ką nori.

Savo sodybą ir didžiulį dviaukštį namą, kuriame telpa net senutėlis šeimininko žiguliukas, salotietis pavertė savitu muziejumi.

Sodyboje pastaraisiais metais buvo pastatyti granito paminklai, ant kurių iškaltos Vasario 16-osios Akto, Kovo 11-osios Akto signatarų, Sausio 13-osios aukų, pirmosios 1990–1995 metų Saločių apylinkės deputatų tarybos, Laisvės paminklo Saločiuose atstatymo iniciatorių, Saločių agrarinės tarnybos specialistų pavardės.

– Pernai šią paminklų alėją užbaigiau. O pradėjau 2018-aisiais nuo iškalto Vyčio, – primena Pranas, į tokius paminklus sudėjęs tūkstančius, pataupęs nebent prie signatarų pavardžių iškaldamas tik pirmą vardo raidę…

Pranas tiki, kad šis muziejus, kuriuo virto sodyba ir didžiulis namas, nepražus, nes testamentu paliko simpatijos Levutės dukrai.

– Beje, kadangi Levutė buvo tikinti, po mirties jos religinis kampelis irgi buvo atvežtas į mano muziejų, – rodo Pranas.

Dabar jis išduoda turintis šešiolika metų jaunesnę geradarę draugę, kuri gyvena Pasvalyje:

– Sako, kad dar prieš penkiasdešimt metų, kai dirbau „Mūsų ateities“ kolūkio pirmininku, aš jai buvau pirmoji meilė. Po šitiek metų vėl atsitiktinai susitikom, abu našliai. Nuvežė draugė į Panevėžį. Iki Pasvalio pats nuvairuoju, nors galėčiau ir toliau. Taigi prieš dvejus metus apsireiškė stebuklas – po pusšimčio metų meilė prisistatė.

Draugė pas Praną taip pat užvažiuoja, buity padeda, išskalbia:

– Ir sriubelių atveža. Per jubiliejų vaišių parūpino. Restoranai – ne man. Namuose žmonės švenčia, bendrauja, kiek nori. Pats darau miežinį alų. Salyklą perku Biržuose iš Petro, apyniai auga už lango.

Pranas ir už mirusiojo šarvojimą savo namuose. Jis ir urną nusipirkęs, ir kapavietę sodyboje pasiruošęs:

– Kiekvienai galvai savas protas. Suprantu, kad progresas turi būti. Šiandien žmonės kitaip švenčia, kitaip šarvoja…

Devyniasdešimtmetis salotietis turi daržą, vaismedžių, uogų, prisiverda uogienių, iš ūkininko perka naminio pieno ir stengiasi išsiversti be chemizuoto maisto. Ir be jokių vaistų. Užtat metų pradžioje už daugiau nei tūkstantį eurų nusipirko masažuojantį fotelį, kur galima nustatyti įvairias programas.

– Iš tiesų nugyvenau įdomų gyvenimą. Dar dešimt metų man – iki kaklo, – šypteli Pranas.