Medžiai, kurių reikėtų vengti arti namų
Sodybas visuomet puošia esantys apsuptyje žaliuojantys medžiai. Bet ne visos medžių rūšys yra pageidautinos sodyboje, itin arti gyvenamųjų trobesių ir kitų ūkinių pastatų. Gal pirmiausia reikėtų paminėti ievas. Kadaise ievos buvo sodiečių labai mėgstamos. Net pavasariniai darbai buvo atliekami pagal vegetacijos laipsnį stebint, kokias kultūras galima sėti, sodinti pražydus ievai.
Senovės žmonės žinojo, kad pražydus ievai galima sėti daržoves, kurios pakančios nedidelėms šalnoms. Tai morkos, burokėliai, salotos, petražolės, ridikėliai, krapai, žirniai. Dabar dėl suprantamų priežasčių retai kas besivadovauja fenologiniais stebėjimais. Klimatas dėl sparčios kaitos tapo nepavaldus ilgalaikėms prognozėms. Nebeįmanoma vadovautis augalais, kaip indikatoriais, nors kadaise gana tiksliai buvo galima žinoti, kada kokias daržoves sėti ir darbus atlikti.
Kadaise paprastoji ieva buvo gana vertinga dėl gydomųjų savybių, o Sibiro gyventojai uogas vartoja maistui. Nors ievos žiedai ir kvapūs, bet daugeliui žmonių yra jiems alergiški, itin laikant pamerkus vidaus patalpose. O svarbiausia, kodėl nepatariama paprastųjų ievų turėti savo valdose – jos pritraukia daug kenkėjų, o po žydėjimo augalas tampa gana nedekoratyvus. Prisimenu, prieš kelis dešimtmečius ievas buvo apniktos ievinės kandies. Visos augalo šakos draikėsi baltu voratinklio apnašu. Atrodė, kad ievos likusios visiškai be lapų jau kitais metais nebesužaliuos. Bet nieko panašaus neįvyko, jos atsistatė.
Ievų gentyje yra 16 rūšių, o Lietuvoje, be paprastosios, sutinkamos dar 3 ievų rūšys, Iš jų vėlyvoji ieva laikoma invazine rūšimi. Mūsų ievos geriau teauga palaukėse, pamiškėse, paupiuose.
Yra grupė medžių, kurie neturėtų būti sodyboje greta statinių. Tai 5 medžių rūšys: ąžuolai, tuopos, klevai, pušys ir beržai. Jie neretai yra taikiniai žaibams. Būdami aukšti ir su plačia laja, turintys drėgną medieną, veikia kaip natūralūs žaibolaidžiai, gerai praleidžiantys elektros srovę Jeigu vis dėlto norėtume išsaugoti norimus medžius, reikėtų įrengti žaibolaidį, kuris būtų aukštesnis už saugotiną medį.
O mano sodyboje prie Bedugnio ežero didžiausia žaibo padaryta žala – maždaug prieš dešimt metų nuo viršūnės iki žemės pusiau perskeltas didžiulis šermukšnis. Jis, ko gero, galėjo pretenduoti į didžiausią šermukšnį Lietuvoje, buvo apie 30 m aukščio. Žaibas į jį trenkė, nors jis stovėjo miške, tarp kitų medžių.
