Tikras gyvenimas autentiškoje lietuviškoje erdvėje

Kiekvieną pavasarį visoje Lietuvoje vykstantis projektas „Atviros dienos kaime“ kviečia miestų gyventojus leistis į pažintinę kelionę po kaimo gyvenimą. Tai proga ne tik atitrūkti nuo miesto šurmulio, bet ir patirti tikrą, autentišką kasdienybę – iš arti susipažinti su ūkininkais, jų amatais, produkcija, gyvenimo būdu.

Nalivaikų kaimo dvasia

Vienas iš išskirtinių šių metų kelionės taškų – ūkis „Sūrio kelias“, įsikūręs Nalivaikų kaime, Ceikinių sen., šalia senovės dvasia alsuojančio Kačėniškės piliakalnio. Tai ne tik vieta, kur gaminami natūralūs rankų darbo sūriai, bet ir gyva tradicijų, amato bei moteriškojo kūrybiškumo sintezė. Šio ūkio siela Monika Šimonėlė kuria iš vilnos, lino, kanapių ir kitų gamtinių pluoštų, o tuo pat metu – iš patirties, išminties ir meilės. Ūkyje taikomi biodinaminės žemdirbystės principai, puoselėjama bioįvairovė, auginamos pieninės avys, bitininkaujama, iš senųjų veislių grūdų kepama duona, o iš gyvūnų vilnos gimsta siūlai, mezginiai, audiniai.

2024 m. „Sūrio kelias“ tapo pirmuoju „Slow Food“ ūkiu Baltijos šalyse, pelnęs tarptautinį įvertinimą už senųjų veislių ir gamtinės pusiausvyros puoselėjimą – tarsi gyvas atspindys protėvių žinių, šaknų ir pagarbos žemei.

Atvertos šviesos erdvės

Šiemet „Sūrio kelias“ pristato dar vieną svarbų įvykį – atvertas Svetlyčios svečių namų erdves. Tai neįprasta, bet jauki ir patogi erdvė susitikimams, kūrybai, tylai ir šviesos virsmui. Šios erdvės – tai ne komercinis projektas, o sąmoningas kvietimas į patyrimą: įsiklausymą į save, į gamtą, į amžinas vertybes. Svetlyčia sukurta širdimi – įdėjus daug rankų darbo, kantrybės, įsileidus tikėjimą ir atsivėrus stebuklingiems sutapimams. Kaip bitelės neša žiedadulkes į avilį, taip žmonės – draugai, padėjėjai, meistrai – sunešė po dalelę savęs į šią šviesos pilną erdvę.

Svetlyčia – Aukštesniųjų jėgų liudijimas

Kad suprastum, mielas skaitytojau, kodėl Svetlyčia, pirmiausia turi suprasti, kas iš tikrųjų yra ūkis „Sūrio kelias“. Galbūt šios eilutės tave sujaudins, gal pasirodys pernelyg jautrios ar net nepriimtinos – ir tai gerai. Kiekvienas esame savo kelionėje, kiekvienas augame tiek, kiek pasiruošę. Jei jauti, kad tai ne tavo kelias – galbūt dar ne laikas ir šiam tekstui. Tie, kurie seka „Sūrio kelio“ gyvenimą, yra skaitę ne vieną žinutę ir straipsnį – santūrių, dalykiškų, tokių, kokių reikalauja sistema. Tačiau gegužė čia atnešė du esminius virsmus: mirė šeimos vyras Regimantas ir baigtos beveik metus trukusios Svetlyčios statybos. Namų erdvėse likusios dvi moterys – Monika ir Liepa – išgyveno gilų vidinį pokytį, kuris išsiveržė drąsa gyventi, liudyti moteriškumą ir Aukščiausiąjį.

„Sūrio kelio“ esmė – tikras gyvenimas, o ne jo imitacija. Čia nėra demonstracinės versijos žiūrovams ir kitos – sau. Tačiau yra labai griežtos taisyklės, padedančios išlaikyti harmoniją ir saugoti erdves, augintinius nuo svetimų energijų, įtakų. Žmogaus gyvenime – nuo gimimo iki mirties – kiekvienas veiksmas, net atsidūsėjimas, turi prasmę. Spalvos, garsai, kvapai, giesmės, maldos, simboliai, apeigos, tradicijos… Ar brendi rasota žole pasitikti saulės ir padėkoti Dievuliui, ar skini žolę gėrimui, ar kvieti gyvulį iš ganyklos, ar verpi, audi, mezgi – viskas daroma sąmoningai, su dėmesiu sau, artimam, gamtai ir Aukščiausiajam.

Kai žmogus pasiekia harmonijos būseną, išnyksta noras veidmainiauti ar gyventi dvigubą gyvenimą. Monika gyvena vadovaudamasi principu: dalinkis tuo, ką gavai, nes kitaip – daugiau nebegausi. „Būdama miesto vaikas, atvykus į gamtos apsuptyje esančius naujus namus ilgą laiką tiesiog gerte gėriau žinias iš senolių, iš vyresnių, iš patirties turinčių žmonių, kad kuo daugiau sukaupčiau ir galėčiau panaudoti kurdama savo gyvenimą. Viską išbandžiau praktiškai – kai ką sudėjau, kai ką pakeičiau, pridėjau ir savo turimų žinių iš veterinarijos, inžinerijos bei ekonomikos, kurias studijavau. Ir dabar jau perduodu tai kitiems – tiems, kurie tikrai nori sužinoti, išmokti. Toks Visatos dėsnis – jei nevertinsi to, ką turi, jei nesidalinsi – daugiau nebegausi“, – sako Monika.

Sukaupusi žinių, ji išgrynino mintį turėti Svetlyčią – erdvę, kur ne tik gyventų šeima, bet kur galėtų susiburti ir kiti: tie, kurie nori mokytis, matyti, kurti kartu. Ji su dukra Liepa kviečia per amatus ir buvimą atrasti daugiau nei techniką – atrasti prasmę.

Norint papasakoti visą Svetlyčios atsiradimo istoriją su visomis detalėmis, žmonėmis, Dievo vedimu, reikėtų visos knygos. Idėja, gimusi Monikos galvoje, materializavosi stebuklingai: atsirado reikalingi žmonės, medžiagos, lėšos, laikas ir – neblėstantis įkvėpimas. Vieną lietingą dieną draugas architektas pieštuku užrašų knygelėje nubraižė eskizą, ir darbai pajudėjo. Po truputį ėmė rastis žmonės – tarsi Angelai – atnešę medžiagas, darbą, žinias, kontaktus. Visa Svetlyčia apšiltinta avių vilna. Taip – tai sunkiai suvokiamas, ilgas ir kruopštus darbas, kurio technologiją Monika sugalvojo pati ir įgyvendino savo rankomis.

Buvo akimirkų, kai Monika jautėsi atstumta – pavyzdžiui, kai kreipėsi paramos į IRVVG, bet išgirdo, kad jiems ji „per maža“. Tačiau šiandien ji dėkinga, kad viską darė savo jėgomis – be biurokratinių reikalavimų, kurie dažnai kertasi su tikra kokybe. „Priėmusi iššūkį daryti viską pati, atradau daug nuostabių dalykų. Jei būčiau dariusi pagal projektą, būčiau negalėjusi numatyti tų gyvų, vietoje gimusių sprendimų. Esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie, lyg bitės nešančios žiedadulkes į avilį, prisidėjo po lašelį ir kartu sukūrėme Svetlyčią. Ji ir pati panaši į avilį – gyvą, šviesų, stebuklingą“, – šypsosi Monika.

Vykstant Atvirų durų renginiams, draugų būrys susirinko į Svetlyčią – oficialiai atverti jos durų. Kaip ir dera „Sūrio kelio“ erdvėms, čia buvo laikomasi tradicijų, apeigų, kiekviena detalė – svarbi. Svetlyčia laukia ne visų, bet tų, kurie ieško. Ieško ryšio, ramybės, atsinaujinimo. Tų, kuriems svarbus ne tik darbas, bet ir buvimas. Ne tik žodis, bet ir tyla.

Belskis – jei nori būti priimtas. Keliauk – jei nori grįžti į save. Lankyk – jei jauti pašaukimą. Tikslingai, pagarbiai, sąmoningai. Čia laukiami tie, kurie mato esmę ir vertina laiką. 

Autorės ir Liepos Jankauskaitės nuotr.