Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas, bitininkas Vaidas Arbutavičius – laimingas žmogus. Jis įsimylėjęs ne tik bites, jų priežiūrą ar bitininkystę, bet yra sukūręs ir laimingą šeimą. Kartu su žmona Monika jie augina aštuonerių sūnų Adamą ir penkerių dukrą Mildą. Tad šįkart ne apie bites kalbėsim. Vaidas mielai leidosi į atvirą pokalbį, kurio metu pasidalijo savo vaikystės prisiminimais, mintimis apie tėvystę ir papasakojo, ką reiškia būti tėčiu.

Įdomus vaikas

Bitininkas V. Arbutavičius neslėpė, kad vaikystėje buvo išdykęs vaikas, prikrėtęs išdaigų, bet taip pat jis buvo nepaprastai smalsus, domėjosi įvairiais dalykais ir mėgdavo būti vienas.

„Kaip dabar prisimenu, buvau smalsus vaikas, – sako Vaidas. – Viskuo domėjausi. Man visko reikėjo čia ir dabar. Išgirdau, kaip gaudo elnius, prisipyniau virvių ir pasileidau į miškus. Išgirdau apie stalius, norėjau juo būti, gimtadienio proga paprašiau, kad oblių padovanotų. Buvau individualistas. Vienas žaisdavau, žvejodavau, gaudydavau musytės. Man nebūtinai reikėjo draugų, galėjau vienas pats sau rasti veiklos. Ir dabar toks esu – reikia žmonių, mėgstu bendrauti, susitikti su draugais, bet kartais noriu ir vienas pabūti.“

Meilė bitėms – iš močiutės

Kalbėdamas apie vaikystę V. Arbutavičius neišvengiamai paliečia bitininkystės temą. „Močiutė labai daug pasakojo apie bites. Kaime ji turėjo du avilius, o aš būdamas šešerių jau žinojau, kad būsiu bitininkas. Bitės mane traukė, prie avilio pritūpęs pirštu jas stumdydavau, suleisdavau į degtukų dėžutes ir vėl paleisdavau“, – prisimena pašnekovas

Ir dar papildo: „O kaime buvo toks bitininkas. Stovėdavau kasdien ant kelio ir jo laukdavau, kad nusivestų pas savo bites, bet taip tos šventės ir nesulaukiau. Jis vis sakydavo – lyja, dėl to bitės piktos. Ir taip visada, priežastis po priežasties.“

Su begaliniu užsispyrimu

Vaidas atviras, tuo metu noras tapti bitininku kiek aprimo, bet niekas nenugalėjo jo vaikiško užsispyrimo. Šešerių jis išmoko skaityti ir perskaitė kažkur gautą knygą apie bites, o trylikos atsitiktinai perskaitė straipsnį apie Panevėžio rajono bitininką Kęstutį Misevičių.

„Man vėl stipriai viskas sukilo. Tada jau buvau nepriklausomas, turėjau dviratį ir pats pradėjau ieškoti bitininkų. Nuėjau prie turgaus į tuomet šalia buvusią bitininkystės prekių parduotuvę ir paprašiau pardavėjos bitininkų telefonų numerių. Gavau gal aštuonis numeris, bet mane priėmė tik du. Vienas jų – bitininkas Jonas Starkevičius, su kuriuo ir dabar palaikome draugystę. O vėliau patekaus pas tą patį Kęstutį Misevičių. Jis išmokė profesionaliai bitininkauti“, – džiaugėsi Vaidas.

Dar būdamas paauglys Vaidas įsigijo pirmuosius avilius ir juose apgyvendino pirmąsias savo bičių šeimas. Šiuo metu V. Arbutavičius turi daugiau nei 300 bičių šeimų. O jo centrinis bitynas įsikūręs Panevėžio rajone, Gustonių kaime.

„Vaikystėje daug ką išbandžiau, o ko neišeidavo lengvai pasiekti, norėdavosi dar labiau, ir darydavau tol, kol tikslą pasiekdavau“, – sakė Vaidas.

Tėvų atspindžiai

Yra tokia sena ir teisinga liaudies išmintis, kuri byloja, kad obuolys nuo obels netoli rieda, todėl Vaidas tik patvirtino, kad jų su žmona Monika vaikai yra tikri tėvų atspindžiai ir kartais, atrodo, nebėra ką pasakyti, kai savo vaikuose jie pamato patys save.

„Kaip tik buvome pas Adamo mokytoją. Ji ne tik vaikus gyrė, bet ir pastabas dalino. Klausiausi jos ir šypsojausi, nes supratau, kad tai, ką ji sakė apie Adamą, yra apie mane, net mūsų zbitkai panašūs. Arba, jeigu gali rinktis, sūnus visada eis paprastesniu keliu. Pavyzdžiui, jeigu apie perskaitytą knygą gali papasakoti keliais sakiniais, tai kam apie tai pilstyti iš tuščio į kiaurą. Jis viską moka ir gali, bet kam daryti ilgai, jeigu galima trumpai, – šypsojosi Vaidas ir pridūrė: – Tai kaip man dabar tą vaiką barti, jeigu aš toks buvau? Negaliu pykti nei ant vieno, nes buvau toks pat užsispyręs. Jeigu sugalvodavau, kad man kažko reikia ir mama neleisdavo, kantriai išlaukdavau ir, jai nežinant, vis tiek pasiekdavau savo.“

Prisimindamas savo vaikystę V. Arbutavičius pasinėrė į gilius apmąstymus. „Tėveliai mane labai gražiai auklėjo, buvo griežti, bet ne per daug. Kaip ir visi, gaudavau barti, kažkur kažko neleisdavo. Neturėjome daug pinigų, todėl tėvai stengėsi kuo daugiau uždirbti, o kai tėvai dirba, vaikai turi daug laisvo laiko. Žaisdavome kieme ir visada sugalvodavome, ką veikti. Tai miškelyje būstines statydavom, tai vėl kažką. Žinoma, buvo ir negerų pagundų, bet visą laiką žinojau, kad negaliu nusižengti, gerbiau savo tėvus ir niekada nenorėjau jų nuvilti“, – kalbėjo V. Arbutavičius.

Iš kartos į kartą

Vaidas prisiminė, kaip amžiną atilsį tėtis Arvydas jį pasisodindavo ir jiedu kalbėdavosi – apie gyvenimą, savo patirtis.

„Tėtis daug pasakodavo, dalijosi savo patirtimi, ir drąsiai galiu teigti, kad per kelias tokias pamokas sugebėjo suformuoti mano požiūrį į gyvenimą. O tėtis irgi buvo labai išdykęs, lipdavo per tvoras, duždavo langai. Be to, tarybiniais laikais, kai būdavo daug įvairių draudimų, jis mėgo eiti prieš taisykles, pavyzdžiui, turėjo ilgus plaukus, džinsus, kas buvo tada draudžiama. Tėtis nuolatos vaikščiodavo ties riba, bet ir aš tą patį darau – kas negalima, bet nepažeidžiant įstatymų. Jis buvo lyg subrendęs paauglys, mėgo laisvę ir norėjo būti nepriklausomas“, – prisiminė Vaidas.

O mama Dalia Vaidui yra pati didžiausia atsvara – eiti tvirtu keliu. „Nuo vaikystės mačiau mamos pavyzdį, kaip ji stengėsi dirbti. Iš pradžių viename darbe, vėliau išėjo ir į naktines pamainas, dar kitą darbą susirado. Ji rūpinosi, kad visiems visko užtektų. Dabar matau – tas darboholizmas persidavė ir man. Pirma darbus padarysiu, tada su vaikais žaisiu, bet suprantu, kad turi būti kitaip – pirma vaikai, tada darbas“, – atviravo dviejų vaikų tėtis.

Didžiausias turtas – šeima

„Laiko vaikams tikrai trūksta, noriu su jais daugiau pabūti. Dirbu be išeiginių. Grįžtu vėlai vakare, kai jau vaikai miega, o ryte tik prasilenkiam. Ir taip dienos eina. Kai buvau vaikas, man pačiam trūko tėvų buvimo šalia, bet turėjau daug draugų. Kartu mes augome ir ugdėmės, o dabar vaikai sulindę į telefonus. Kas juos išugdys? Internetas? Todėl mes, tėvai, kaip niekada turime būti šalia savo vaikų, kartu leisti laiką ir mėgautis kiekviena akimirka. Nors dirbu sau, stengiuosi kiek įmanoma griežčiau laikytis sau nusistatytų taisyklių – dirbti penkias dienas per savaitę ir po 8–10 valandų per dieną, ne daugiau. Nebepykstu ant savęs, jeigu kažko nespėjau padaryti. Suprantu, kad visų pinigų neuždirbsiu, užteks tiek, kiek yra, nes didžiausias mano turtas – mano šeima“, – kalbėjo V. Arbutavičius.

Dalyvauti šventėje – privalu

Natūralu, kad prižiūrint tokį didelį ūkį bičių, laiko vaikams kartais išties pritrūksta, bet Vaidas sakė spėjantis visur – į vaikų koncertus, šventes darželyje ar mokykloje.

„Dalyvauti šventėje man tiesiog būtina, nes prisimenu savo vaikystę. Tais laikais tėvams ateiti į šventę būdavo labai sudėtinga, nes darbas buvo šventas reikalas. Pamenu, stoviu salėje ir akutės ieško tėvų. Vienas iš jų tikrai visada ateidavo, bet tąkart, tik vieną kartą, mamos nebuvo. Ir tas kartas man labai įstrigo, nors dvidešimt kartų buvo atėjusi. O kaip būdavo širdyje gera, kai į mane jie žiūrėdavo! Mama sėdi, aš pasitempęs, krūtinę pakėlęs šoku, ir be jokių klaidų. Atsimenu, kaip mama baltinukus lygindavo, kaip puošdavo. Tai toks neišdildomas jausmas, kurį savyje nešiojuosi iki dabar – tą šventę, tą jausmą privalau ir aš dovanoti savo vaikams“, – įsitikinęs V. Arbutavičius.

Gyvenimą pakeitė vaikai

Vaidas neslepia, kad savo gimstančių vaikų laukė ypatingai, o šie gerąja prasme apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Su žmona Monika nėštumų metu kartu lankydavosi pas gydytojus, dalyvavo abiejų gimdymuose, o vėliau ir ašarą braukė.

„Kai į rankas paėmiau ką tik gimusį Adamą, verkiau, nes tai buvo pirmas toks mano jausmas gyvenime, pirmas mano vaikas, sūnus, kurio taip laukiau. Kai laukėmės antro vaikučio, iki paskutinės minutės nežinojome lyties, tiesiog taip pasirinkome. Atrodė, juo tuoj gims antras, viskas aišku, patirties turim, žinojau, kaip geriausiai galiu padėti ir žmonai, psichologiškai tikrai buvau pasiruošęs, bet va, gimus Mildutei, ir vėl apsiverkiau. Nesuprantu, kaip tą paaiškinti, laimės ašaros nevaldomos, bet turbūt tai natūralu. Vaikai – tavo gyvenimo dalis, tavo didžiausia meilė, gyvenimo prasmė ir visas tavo pasaulis“, – kalbėjo Vaidas ir pridūrė, kad vaikai pakeitė jo gyvenimą, atnešė dar didesnę atsakomybę ir išugdė begalinę kantrybę.

„Kol neturėjau vaikų, maniau, kad kantrybės turiu, bet, pasirodo, klydau, – prisipažino V. Arbutavičius. – Mokausi jos dabar. Ir esu vaikams už tai dėkingas.“