Pieno ūkiai miršta tyliai: kodėl 2026-ieji taps išbandymu sektoriaus išlikimui

Kitais metais visiems pieno rinkos dalyviams teks susidurti su rimtais iššūkiais – pieno gamyba daugelyje pasaulio regionų auga sparčiau, nei paklausa, o tai reiškia, kad pieno supirkimo kainos turėtų ir toliau ristis žemyn. Bent jau iki 2026 metų vidurio, bet nėra jokių garantijų, kad pasiūlos ir paklausos balansas bus atstatytas. Prognozuojama, kad kitąmet žaliavinio pieno supirkimo kainas matysime tokias mažas, kokių nematėme pastaruosius kelerius metus.

Didžiulis pasiūlos ir paklausos disbalansas

Vien Europos rinkoje pieno gamyba gerokai lenks paklausą, kuri, beje, nebedidėja ir pasauliniu mastu, kai gamyba, atvirkščiai, auga. Tą stebime jau 2025 metų pabaigoje, o tendencijos, kaip teigia ekspertai, išliks ir 2026-aisiais.

Pieno gamybą pastaraisiais metais augina technologijos ir robotizacija bei perteklinis apsirūpinimas pašarais. Didesnė gamyba reiškia ir didesnį spaudimą žaliavinio pieno supirkimo kainoms, o kartu ir iššūkius Lietuvos ūkių pelno maržoms.

Tarptautiniu mastu stebima panaši dinamika. Naujosios Zelandijos kooperatyvo „Fonterra“ valdomos pieno produktų prekybos platformos „Global Dairy Trade“ (GDT) indeksas smunka jau 4 mėnesius iš eilės. Per paskutinę prekybos sesiją indeksas smuko net 4,3% ir kol kas tik teoriškai galima kalbėti apie galimą atsispyrimą nuo dugno. Tiesa, net jeigu taip ir nutiks, kilimas bus trumpalaikis, atsižvelgiant į techninius kainų indikatorius.

Okeanijos zonoje fiksuojamos tendencijos Europą pasiekia maždaug po 1,5-2 mėnesių, tačiau ir pačioje Europoje techniniai grafikai pieno gamintojams kol kas nieko gero nežada. CLAL (Clal.it) pieno rinkos stebėsenos sistemos duomenys siunčia gana aiškius signalus – Europos pieno rinka jau perėjo į perteklinės pasiūlos fazę, o tai reiškia augantį spaudimą žaliavinio pieno supirkimo kainoms artimiausiais ketvirčiais.

Juolab, kad ir Kinija, ilgą laiką buvusi viena pagrindinių pieno miltelių importuotojų, pastaruoju metu nedidina importo tiek, kaip tikėtasi. Tai reiškia, kad dalis ES pieno produktų, kurie anksčiau būtų eksportuojami, lieka vidaus rinkoje, dar labiau didindami spaudimą kainoms.

Pieno gamyba ES stabiliai auga Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir mūsų kaimynėje – Lenkijoje. Šį augimą lemia ne tik geresnė pašarų bazė ir produktyvumo didėjimas, bet ir tai, kad ūkininkai, siekdami kompensuoti ankstesnių metų kainų svyravimus, didina pieno gamybą, o ne mažina bandas.

Ką reikėtų žinoti?

CLAL signalai, kurie aktualūs Europoje, mums siunčia gana aiškią išvadą. Žvelgiant į 2025 m. pabaigą ir 2026 m. pradžią, prognozuojamas nuosaikus kainų nuosmukis, kurį lems būtent struktūrinis disbalansas tarp pasiūlos ir paklausos.

Dauguma analitikų teigia, kad vidutinė žaliavinio pieno supirkimo kaina gali kristi dar  keliais procentais nuo dabartinių lygių, ypač jei neatsiras naujų stiprių eksporto impulsų. Tai nebūtų staigus kainų „kritimas“, bet lėta kainų korekcija žemyn, kuri ūkininkams pavojinga tuo, jog mažina pelningumą.

Lietuva, kuri stipriai priklauso nuo eksporto, paprastai gana greitai pajunta bendras ES tendencijas. Jei ES kainos juda žemyn, Lietuvos pieno supirkimo kainos dažniausiai seka ta pačia kryptimi. Todėl daug kas priklausys nuo to, kaip pavyks susitvarkyti su pardavimais didiesiems pieno perdirbėjams – kaip jie prisitaikys prie produktų pasiūlos ir paklausos disbalanso eksporto rinkose.

Ūkiai miršta tyliai

Ūkininkai kiek nori gali kalbėti ir piktintis, kad pieno supirkimo kainos neteisingos ir mažos, bet stebuklų versle nebūna – niekas pinigų nedalins. Pieną supirks arba vietos perdirbėjai, arba kaimynai.  

Lietuva yra tarp tų šalių, kurios „maitina“ kitas valstybes, daugiausiai Lenkiją, savo melžiamomis karvėmis.

Vadovaujantis VĮ Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, per 2025 metus mūsų šalis neteko daugiau kaip 1300 melžiamų karvių, bet tai palyginti niekis, jei vertintume, kaip iš rinkos traukiasi smulkesni pieno gamintojai. Vien šiemet fermų langus užkalė 1 644 ūkiai.

Tai makabriška Lietuvos realybė, kai iš vienos pusės žemės ūkio ministras Andrius Palionis aiškina apie gyvulininkystės svarbą ir strateginę žemės ūkio reikšmę (beje, pripažintą Seimo), o iš kitos pusės pieno ūkiai tirpsta lyg pavasarinis sniegas. Lietuvos kaimas miršta tyliai, be patoso ir traktorių riaumojimo.