Praėjusią savaitę Briuselyje vyko Europos pieno prekybos asociacijos „Eucolait” organizuotas tarptautinis susirinkimas, skirtas aptarti pieno rinkos pokyčius ir prognozes pasauliniu mastu. Susitikime su Europos atstovais Lietuvą atstovavusio ŽŪK „Pienas LT“ verslo vystymo vadovo Nerijaus Jakubausko išgirstos esminės žinutės Lietuvai: mūsų šalies pieno rinka - potenciali Europos pieno vidaus poreikio tenkintoja, o žaliojo kurso reikalavimai Lietuvos ūkininkams iš tikrųjų nėra tokie opūs. 

Tarptautinio suvažiavimo metu gvildentas vienas iš Lietuvai šiuo metu itin aktualių klausimų - pieno kainos svyravimai ir jų priežastys. Baltijos šalių, kaip regiono išskirtinumas iš kitų didžiųjų Europos šalių (apart Airijos), tai, jog mes didžiąją pagaminamų pieno produktų dalį eksportuojame. Todėl labai priklausome nuo pasaulinių eksporto rinkų. Šiandieninė Lietuvos pieno kaina priklauso ir nuo pieno ūkio dydžio bei kooperacijos stygiaus.

„Iš esmės pieno kainų lygį lemia ir pokytis priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių ir šie veiksniai tarpusavyje susiję. Neabejotinai pokyčius jaučia atskiri rinkos dalyviai, todėl ilgoje perspektyvoje sėkmingi bus tie, kurie bus efektyvūs,“ – teigia Nerijus Jakubauskas.

Galimybė nukonkuruoti efektyvumu

Konkuravimas neįmanomas be efektyvumo, o efektyvumas neįmanomas be tam tikro dydžio ūkio. Europos šalių atstovų įžvalgose ryškėjanti tendencija - Vakarų Europoje pieno gamyba mažės dėl galvijų ir gyventojų skaičiaus koncentracijos į kvadratinį kilometrą. Dėl šios priežasties, Rytų Europa, konkrečiau Pabaltijo šalys, Lenkija ir Rumunija turi galimybę potencialiai augti.

Pasak Nerijaus Jakubausko, tam, kad būtų patenkinti Lietuvos vartotojų poreikiai – vidaus rinka, pieno gaminama pakankamai. Tačiau tam, kad pieno perdirbimo pramonė būtų konkurencinga, reikalinga tam tikra masto ekonomika. Todėl norint, kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė veiktų efektyviai, pieno gamyba Lietuvoje yra per maža. 

„Dėl šios priežasties tiek pieno ūkiai, tiek perdirbėjai turi investuoti ir stambėti iki racionalaus pieno ūkio ar gamyklos dydžio, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą, pardavimų mastą  ir kita, – sako N. Jakubauskas. – Galima daryti išvadą, kad ilgalaikėje perspektyvoje, smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių dirbti pelningai ir gyventi oriai.

Žaliasis kursas – nebaugina

Žaliasis susitarimas įvardina siekį iki 2030 metų 55 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą į atmosferą (lyginant su 1990 metais). Ir čia geroji žinia Pabaltijo pienininkams – jie prie to jau prisidėjo! Per 20 metų (nuo 2003 m.). Lietuva pieninių galvijų skaičių sumažino 55%, Latvija-30%, Estija-28% (žr. pav.1). Mažesnė gyvulių koncentracija 1 kv. km žemės plote yra viena iš dabartinių žaliojo kurso įgyvendinimo priemonių. Nors Lietuva be papildomų pastangų atitikdama šį kriterijų gali didžiuotis, vis tik, kai kurioms Europos šalims, tai yra siekiamybė ir jos yra pasiryžę vykdyti šį įsipareigojimą, pvz. Airija, Olandija, Belgija ir kt. Pasak N. Jakubausko, girdint kolegų iš Vakarų Europos nuogąstavimus ir rūpesčius, mūsų šalies iššūkiai šiuo klausimu atrodo gan paprasti.