Retorinis klausimas, bet drąsiai galima teigti, kad kelsis dar negreitai. O kas neleidžia, irgi nesunku atspėti. Tai atėjūnė šilauogė iš Š. Amerikos, kuri užvaldžiusi visą pasaulį, kur tik leidžia klimatinės sąlygos. Tenka pasikartoti, kad šiemet, manau visoje šalyje, šilauogės derėjo fantastiškai ir tai viena iš priežasčių vaivorų nenaudai. Bet, nežiūrint į tai, arčiau susipažinkime su šia uogine kultūra. 

Vaivorai priklauso erikinių šeimai, Lietuvoje paplitusios 3 rūšys. Be vaivorų, šiai šeimai priklauso dar mėlynės ir bruknės. Tai ilgaamžis krūmelis (dera 90 ir daugiau metų), žydi 10–12 d., uogos sveria 0,4–0,7 g, prinoksta birželį-liepą, laikosi net iki spalio. Vaivorai atsparūs šalčiui, bet žydint dažnai nukenčia nuo šalnų. Dar įdomu, kad yra 6 skirtingi uogų morfotipai. Tai selekcininkams suteikia plačias galimybes išvesti skirtingas veisles. Prisimenu, vaikystėje miško arti nebuvo, kur galima buvo mėlynes rinkti. Bet už poros kilometrų buvo didelis durpynas, kurio pakraščiuose augo vaivorai. Ten dažnai būdavau su savo ištikimuoju Margiu, nes vaivorai vasarą būdavo dalis mano meniu. Šeimos nariai vengdavo ten rinkti vaivorus, nes kur auga vaivorai, visuomet sutinkami pelkiniai gailiai, kurie (ypač žydint) skleidžia eterinius aliejus, o šie daug kam sukelia galvos svaiginimą. Aukštaitijoje vaivorus dėl to vadina girtuoklėmis (mat manoma, kad svaigstama ne nuo gailių, o būtent nuo vaivorų). 

Reikia pastebėti, kad botanikai pelkinį gailį nuo šiol priskiria prie rododendrų, tad turime vienintelę Lietuvoje natūraliai augančią rododendrų rūšį. Girtuoklių maistinė vertė artima mėlynėms, bet vitamino C turi daugiau nei mėlynės, angliavandenių – 3,2–9,8 proc., turi ir organinių rūgščių, antocianinų, flavanoidų, mikroelementų. Kinų mokslininkai nustatė, kad antocianinai, išskirti iš vaivorų, veiksmingi gydant gaubtinės ir storosios žarnos vėžį. Vaivorai patartini vartoti vyresnio amžiams žmonėms, jie lėtina senėjimo procesus organizme. 

Pagal maistines ir gydomąsias savybes vaivorai nieko nenusileidžia šilauogėms. Jie lengvai „pasiduoda“ perkeliami į sodybų sklypus, mažiau reiklūs substratui nei šilauogės. Bene vienintelė silpnoji vieta, kad derlingumas nuo krūmelio siekia tik 0,3–0,5, daugiausia iki 0,7 kg, o šilauogių – 5–7, net 10 kg uogų nuo krūmo. Selekcininkams ateityje reikėtų išvesti veisles, kurios duotų bent 1 kg uogų nuo krūmo. Nemanau, kad tai neįgyvendinamas dalykas. Vaivorus ženkliai lengviau ir dauginti nei šilauoges. Auginiais galima dauginti jau sumedėjusius gegužės pradžioje, pakenčia dalinį pavėsį, reikia mažiau drėgmės.