ILTĖ skaičiai: 95 % smulkių ūkių, bet kiek jų gavo paskolas?
Nacionalinio plėtros banko statuso siekianti ILTĖ teigia, kad daugiau nei 95 proc. jos žemės ūkio klientų yra smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tačiau kiek jų iš tikrųjų pasiekia finansavimą – lieka neaišku. Mat institucija nepateikia esminių duomenų: kiek ūkininkų kreipėsi, kiek gavo paskolas, o kiek liko už sistemos ribų. Tad ar procentas be konteksto išvis ką nors pasako?
Procentas yra – bazės ne
ILTĖ nurodo, kad „daugiau nei 95 proc. žemės ūkio klientų yra smulkūs arba vidutiniai ūkiai“. Tačiau kartu institucija nepateikia, kiek tokių ūkių iš viso kreipėsi, kiek jų gavo finansavimą ir kiek buvo atmesta. Dar daugiau – į tiesioginius klausimus apie visą finansavimo grandinę ILTĖ atsako, kad dalies duomenų neturi arba siūlo kreiptis į finansavimo partnerius.
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkė Renata Vilimienė sako, kad pats „smulkaus ūkio“ apibrėžimas gali būti labai skirtingas.
„Kaip jums atrodo, koks yra smulkus ūkis? Man smulkus ūkis šiandien yra iki 30 karvių. Galbūt ILTE galvoja, kad smulkus ūkis yra nuo 100 ar net 200 karvių. Kaip patogu, taip ir šneka“, – teigia ji ir priduria, kad galimai dėl to ir atsiranda procentai, kurie gali neatspindėti realybės.
Smulkiems pieno ūkiams paskolos nepasiekiamos
Pasak R. Vilimienės, reali situacija pieno sektoriuje gerokai sudėtingesnė nei rodo oficialūs skaičiai.
„Smulkiam ūkiui neįmanoma paimti paskolos, nes finansiškai neturi iš ko jos atiduoti“, – sako ji ir pateikia paprastą pavyzdį: „Jeigu žmogus turi 10 karvių, jis per mėnesį gauna apie 300–400 eurų. Šių pinigų neužtenka net pašarams. Apie paskolą tokiam ūkiui net kalbėti nėra ką.“
Pasak jos, net ir kiek didesni ūkiai balansuoja ties išlikimo riba:
„Jei žmogus turi apie 30 karvių, jis gauna apie 3000 eurų per mėnesį. Vien pašarai kainuoja apie 1800 eurų per mėnesį. Kas lieka?“
Ūkininkų realybė: bankai atsisako, ILTĖ – taip pat
Smulkaus ūkio savininkas iš Vilkaviškio rajono Marius pasakoja, kad paskolų gavimas smulkiesiems išlieka sudėtingas.
„Praėjusiais metais didieji bankai iškart atmetė paraišką, o paskolą gavau tik kredito unijoje – ir ne savo rajone“, – pasakoja jis ir tęsia: „Šiemet ieškau finansavimo naujam pirkiniui – kombainui. Kreipiausi į ILTE – jie nesutiko. Ūkis smulkus, įsipareigojimų jau turiu, plėtra yra didelė, bet jie atmetė mano paraišką ir netgi patarė kreiptis į kitus bankus ir kreditorius.“
Marius abejoja ILTE kuriamu įvaizdžiu.
„Pagal taisykles, jie turėtų mane finansuoti, jeigu turiu bent vieną atmestą paraišką iš banko. Mano paraišką vienas bankas jau atmetęs, tačiau ją atmetė ir pati ILTE. Šiuo metu vyksta derybos su kita kredito įstaiga. Tikiuosi jos bus sėkmingos, o iš ILTE pavyks gauti bent jau palūkanų kompensavimą“, – pažymi ūkininkas. Pasak jo, pasiskolinti smulkiam ūkiui tikrai nėra lengva, bet įmanoma, tik reikia daug ieškoti ir dirbti.
„95 proc.“ gali reikšti labai mažai
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas taip pat kelia klausimą dėl skaičių interpretacijos.
„Jie pateikia, kad iš klientų yra smulkūs ir vidutiniai ūkiai, bet kokia imtis? Kiek Lietuvoje ūkininkų – 100 tūkst.? Jei paskola suteikta 1000 ūkių, tai kiek aprėpta – 1 proc.?“ – svarsto jis. Pasak jo, be konteksto tokie skaičiai gali klaidinti: „Kai nėra bendro vaizdo, procentas nieko nepasako.“
Panašią problemą įžvelgia ir politikai. Seimo narys Bronis Ropė pripažįsta, kad aiškių duomenų apie smulkiųjų ūkių finansavimą nėra: „Negaliu pasakyti, neturiu tokių duomenų. Gal ŽŪM turėtų.“
Tuo metu Valius Ąžuolas atkreipia dėmesį į bendrą problemą: „Lietuva šiuo atveju išsiskiria Europoje – prieiga prie kapitalo smulkiajam verslui yra viena sudėtingiausių ES.“
Pasak ūkininkų atstovų, problema nėra tik statistika – tai tiesiogiai veikia sektoriaus ateitį.
„Tie ūkiai, kurie negauna investicijų, tampa nekonkurencingi ir pasitraukia“, – sako V. Buivydas, o R. Vilimienė situaciją apibendrina dar griežčiau: „Geri laikai ateis didiesiems, bet tikrai ne smulkiems. Smulkūs šiandien dirba tik dėl išgyvenimo.“
Parlamentaras K. Mažeika pažymi, kad nereikia priešinti didelių, vidutinių ir mažų ūkių, tačiau pabrėžia, kad sąlygos turi būti visiems vienodos.
„Jeigu smulkus ar vidutinis ūkis pagal savo dydį kuria tokią pat pridėtinę vertę, kad ir proporcingai mažesnę, bet vis tiek tai neturėtų būti kriterijus negauti paramos. Priešingai jie turėtų būti skatinami“, – svarsto politikas. Vis dėlto pašnekovų vertinimu, realybė šiandien atrodo kitaip.
