ILTE statistikos vingiai: mažai atmetimų ar mažai paraiškų?

Nacionalinis plėtros bankas ILTE skelbia, kad 2025 metais iš 297 žemės ūkio sektoriaus paraiškų buvo atmestos tik 3. Tai – vos vienas procentas, leidžiantis susidaryti įspūdį, kad finansavimas ūkininkams yra lengvai prieinamas. Tačiau ar šis skaičius atspindi visą realybę?

Pačios ILTE pateiktuose atsakymuose matyti svarbi detalė – institucija vertina tik tas paraiškas, kurios ją pasiekia. Tuo tarpu sprendimus dėl paskolų suteikimo priima finansavimo partneriai – bankai ir kredito unijos. Dar daugiau – ILTE pati nurodo, kad dėl finansavimo partnerių atmestų ar nepasiektų paraiškų statistikos siūlo kreiptis į pačias finansų įstaigas. Ar tai reiškia, kad vienoje vietoje viso vaizdo apie tai, kiek ūkininkų iš tiesų negauna finansavimo, nėra?

Sistema mato tik dalį proceso

Lietuvos kredito unijų (LKU) atstovai patvirtina – finansavimo procesas yra daug sudėtingesnis nei rodo oficiali statistika.

„Tai nėra vieno etapo procesas. Projektus pirmiausia vertina Nacionalinė mokėjimo agentūra, o vėliau – finansų įstaigos“, – komentuoja Lietuvos centrinės kredito unijos Kreditų departamento projektų vadovė Kristina Dovidonienė.

Pasak jos, iki galutinio vertinimo dažniausiai ateina jau „pakankamai gerai parengti projektai“, todėl neigiamų sprendimų šiame etape nėra daug. Tačiau esminė problema – tai, kas lieka už šio etapo ribų.

„Neturime pilno matymo apie ankstesnius etapus – kiek potencialių pareiškėjų apskritai nusprendžia proceso netęsti“, – pripažįsta ji.

Paraiškos dingsta dar prieš vertinimą

Kad dalis ūkininkų „iškrenta“ dar iki oficialaus vertinimo, patvirtina ir finansų konsultantai.

„Kartais patys ūkininkai atsiima paraišką. Kartais kredito įstaigų vadybininkai būna informuoti, kad toks ūkininkas negaus garantijos, todėl belieka paraišką atsiimti“, – sako finansų konsultantas, MB „Skaičiai žemdirbiams“ vadovas Ignas Jankauskas.

Tiesa, jis pabrėžia, kad pats tokių atvejų tiesiogiai nefiksavo, tačiau apie juos girdėjo iš rinkos dalyvių.

Pasak jo, tai gali paaiškinti, kodėl oficialiai atmetimų beveik nėra – iki ILTE dažnai nukeliauja tik tie projektai, kurie iš anksto laikomi „saugiais“.

I. Jankauskas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą – paraiškų atranką dar prieš jų pateikimą.

„Greičiausiai yra siunčiami tik labai garantuoti projektai, imama pati mažiausia garantija, kad tik būtų gautas palūkanų kompensavimas“, – teigia jis ir paaiškina, kad tai reiškia, jog dalis ūkininkų iš sistemos eliminuojami dar iki oficialios statistikos.

„Taip žemės ūkyje yra, kad kreditą gali gauti tik gavęs garantiją, todėl kredito įstaigos ima pačią mažiausią garantiją, už kurią dar paskolos gavėjas susimoka ir tik tada gali pretenduoti į palūkanų kompensavimą“, – aiškina ekspertas.

Mažėja ir paraiškų kiekis, ir pasitikėjimas

Dar vienas signalas, keliantis klausimų – bendras finansavimo aktyvumo kritimas.

„Pats paraiškų teikimas yra nukritęs iki istorinių žemumų. Grįžome beveik 10 metų atgal su garantijų teikimu“, – sako I. Jankauskas.

Pasak jo, tai gali reikšti ne pagerėjusią situaciją, o mažėjantį pasitikėjimą sistema.

Šią tendenciją patvirtina ir Seimo narys Valius Ąžuolas: „Anksčiau žemės ūkiui būdavo paskolinama apie 120 mln. eurų per metus, dabar – 20–30 mln. eurų.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Bronis Ropė taip pat abejoja oficialiais skaičiais.

„Galbūt atmestos tik trys iš jau priimtų paraiškų, o kiek buvo nepriimtų – neaišku“, – sako jis.

Tuo metu parlamentaras Kęstutis Mažeika taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalis ūkininkų apskritai nebetiki sistema.

„Daugelis ūkių nesitiki gauti finansavimo, neatitinka nurodytų kriterijų ir nenori vargti kartodami procedūras“, – teigia jis.

Ar valstybė apskritai žino tikrąjį skaičių?

„Manau, kad nežino ir galbūt net nenori žinoti“, – sako K. Mažeika.

Tuo metu parlamentaras V. Ąžuolas pateikia visiškai kitą mastelį: „Apklausa, kad ir nedidelė, parodė, jog žemės ūkiui šiuo metu trūksta virš milijardo eurų.“

Šie skaičiai sunkiai dera tarpusavyje. Vienoje pusėje – oficialūs duomenys apie vos tris atmestas paraiškas, kitoje – politikų įvardijamas milijardinis finansavimo trūkumas.

Duomenys išskaidyti tarp skirtingų institucijų – bankų, kredito unijų ir valstybės įstaigų, o dalis ūkininkų, ko gero, iš proceso iškrenta dar iki oficialios statistikos. Taigi ar sistema iš tiesų veikia efektyviai, kai matoma tik siaura visos situacijos išklotinė?