Sistema be atsakomybės: kas kaltas, kai ūkininkas negauna finansavimo?

Nacionalinio plėtros banko statuso siekianti ILTĖ kalba apie milijonus eurų žemės ūkiui ir naujas finansavimo priemones. Tačiau paprastas klausimas lieka be aiškaus atsakymo – kas atsakingas, kai ūkininkas finansavimo taip ir negauna? Sistema formaliai atrodo aiški: ministerijos skiria lėšas, ILTĖ kuria priemones ir teikia garantijas, o bankai bei kredito unijos priima sprendimus dėl paskolų. Tačiau praktikoje ši grandinė veikia kitaip – atsakomybė išskaidoma taip, kad galutiniame taške jos nelieka.

Sprendžia bankai, bet taisykles nustato ILTĖ

Pati ILTĖ pripažįsta, kad finansavimas žemės ūkiui teikiamas per finansavimo partnerius, o sprendimus dėl paskolų priima bankai arba kredito unijos. Tačiau tuo pačiu institucija nustato esmines taisykles – reikalavimus, kriterijus ir finansavimo sąlygas.

Finansų ekspertas, MB „Skaičiai žemdirbiams“ vadovas Ignas Jankauskas sako, kad realybėje būtent ILTĖ daro didesnę įtaką nei formaliai pripažįsta.

„ILTE šiuo atveju sprendžia labiau. Bankas priima pirminį sprendimą, bet ILTE uždeda papildomus reikalavimus, trumpina grafikus, įveda papildomas sąlygas“, – teigia jis. Pasak jo, būtent čia atsiranda kritinė problema – skirtingas finansinės būklės vertinimas.

„Kredito įstaiga suskaičiuoja, kad rodikliai atitinka reikalavimus, bet su tais pačiais rodikliais nuėjus pas ILTE jie jau nebeatitinka. Tokiu atveju ūkininkas negauna garantijos ir visas kreditavimas sustoja“, – aiškina I. Jankauskas.

„Įstringa tarp institucijų“

Panašų vaizdą piešia ir ūkininkų organizacijos. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas pripažįsta, kad sistema neveikia sklandžiai.

„Sistema išbalansuota. Labai svarbu, kad lėšos pasiektų tuos, kuriems jų labiausiai reikia, bet šiandien dažnai jos ateina tiems, kas ir taip turi daugiau galimybių“, – sako jis. Paklaustas, ar ūkininkai „įstringa“ tarp institucijų, jis atsako atvirai: „Ūkininkai visada pastrigę – ar dėl vieno, ar dėl kito. Strigimų yra, svarbiausia, kad būtų sudaromos sąlygos iš jų išeiti.“

Kai sprendimų grandinė išskaidyta, ūkininkui dažnai tenka pačiam ieškoti išeičių.

„Už ILTE veiklą atsakinga Finansų ministerija, už sąlygas – fondų davėjai. Ministerija perduoda lėšas, ILTE nustato sąlygas, bet nėra tokio maišo, iš kurio galima semti kiek nori“ – situaciją vertina Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Bronis Ropė.

Tuo metu Kęstutis Mažeika problemą įvardija tiesmukiau: „Šiandien atsakingas yra kaip tame posakyje – skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Pats ūkininkas ir lieka atsakingas už savo išsigelbėjimą.“

Tai bene tiksliausiai apibūdina sistemos esmę – formaliai atsakingų daug, realiai – nė vieno.

Sistema atsirenka, kas net nebandys

Dar viena problema – dalis ūkininkų apskritai nebesikreipia dėl finansavimo.

„Pareiškėjų skaičius panašus į tai, kiek yra finansų. Nėra taip, kad konkuruotų daug ūkininkų. Sistema yra pakankamai uždara ir apriboja nemažą dalį ūkininkų“, – sako K. Mažeika. Tai patvirtina ir I. Jankausko įžvalgos.

„Paraiškų teikimas yra nukritęs iki istorinių žemumų. Kredito įstaigos bandė siųsti paraiškas, gavo neigiamą patirtį ir tas teikimas sumažėjo“, – teigia jis. Pasak eksperto, dažnai iki oficialaus „atmetimo“ net neprieinama.

„Kartais vadybininkai iš anksto žino, kad garantijos nebus, todėl paraiška net nepateikiama arba atsiimama“, – sako I. Jankauskas ir priduria, kad net ir gavus teigiamą signalą, sprendimas gali būti atšauktas.

„Turėjome atvejį, kai kreditas jau buvo kaip ir patvirtintas, bet pasikeitus rinkos situacijai sprendimas buvo atšauktas. Kreditorius tiesiog persigalvojo“, – pasakoja jis. Tokiose situacijose atsakomybė išvis išnyksta – nei bankas, nei ILTĖ neprisiima galutinio įsipareigojimo.

Tad kas turėtų padėti ūkininkui? Formaliai atsakymas yra – ILTĖ.

„Jeigu bankas pasako ne, reikia eiti į ILTE. Ji ir turi būti ta vieta, kuri padeda“, – sako Seimo narys Valius Ąžuolas. Tačiau praktika rodo, kad ši funkcija dar neveikia taip, kaip tikimasi.