ILTĖ lengvatinių paskolų detektyvas: parama taisoma vos jai startavus
Vos pradėjus veikti vienai paramos priemonei, jau keičiamos jos sąlygos. Kitos koreguojamos po pirmųjų paraiškų, trečios – po kelerių metų paaiškėjus, kad jomis niekas nesinaudoja. Pastaraisiais mėnesiais Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) inicijavo ne vieną pakeitimą – koreguojamos ILTĖ lengvatinių paskolų sąlygos, Europos Komisijai pateikti Strateginio plano pakeitimai, tikslinamos kai kurių intervencinių priemonių taisyklės.
Ministerija tikina, kad tai – natūralus procesas, leidžiantis priemones pritaikyti prie realių sektoriaus poreikių. Tačiau ūkininkų organizacijos sako, kad pati korekcijų būtinybė nėra problema. Didesnį nerimą kelia tai, jog jos tampa beveik nuolatiniu reiškiniu.
Ministerija: praktika parodo tai, ko neįmanoma numatyti iš anksto
ŽŪM pabrėžia, kad rengiant paramos priemones stengiamasi kuo tiksliau įvertinti sektoriaus poreikius, tačiau tik pradėjus jas taikyti paaiškėja, kaip jos veikia praktikoje.
„Tam tikrų sąlygų koregavimas nėra išskirtinis reiškinys – tai įprasta praktika, leidžianti užtikrinti, kad viešosios lėšos būtų panaudojamos kuo efektyviau, o parama geriau atitiktų realius sektoriaus poreikius“, – teigia ministerija.
Kaip vieną pavyzdžių ji pateikia ILTĖ administruojamas lengvatines paskolas. Ministerijos teigimu, paaiškėjus, kad paraiškų ir sudaromų sutarčių skaičius mažesnis nei planuota, buvo atlikta papildoma analizė ir pasiūlyti pakeitimai, kurie turėtų padidinti priemonių prieinamumą bei patrauklumą.
Ministerija taip pat pabrėžia, kad rengiant naujas priemones konsultuojamasi su socialiniais partneriais, vertinama ankstesnių kvietimų patirtis, Europos Komisijos rekomendacijos ir kitų valstybių praktika. Vis dėlto, anot ŽŪM, net ir kruopščiai pasirengus ne visus praktinius aspektus įmanoma numatyti iš anksto.
Ūkininkai: jei lengvina – gerai, bet kodėl nebuvo įsiklausyta anksčiau?
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Gedas Špakauskas pripažįsta, kad ne visos korekcijos yra blogos.
„Jeigu sąlygos lengvinamos – nėra blogai. O jei sunkinamos – tai, be abejo, vertinama neigiamai. Bet kokiu atveju žemdirbiai nori stabilumo“, – sako jis. Anot pašnekovo, didžioji problema yra ta, kad dalis trūkumų buvo įvardijami dar prieš priemonėms pradedant veikti.
„Kai darome Strateginį planą, darykime jį kuo labiau įsiklausydami į ūkininkus, jų pastabas. Kai nesiklausoma, paleidžiamos priemonės, o tuomet pasipila didelis kiekis nepasitenkinimo ir prasideda keitimai. Mes, kaip žemdirbių lyderiai, iš karto sakome – nedarykite vieno ar kito reikalavimo, nes tai nesuveiks. Norėtųsi, kad įsiklausytų iš karto ir būtų kuo mažiau keitimų“, – kalba G. Špakauskas. Jis primena, kad panaši situacija buvo ir su pasėlių deklaravimo taisyklėmis.
„Daug ką sakėme iš karto, o galiausiai tai, ką siūlėme, buvo pakeista tik po trejų metų. Kuo daugiau pokyčių, tuo sunkiau ūkininkams prisitaikyti ir planuoti savo veiklą“, – teigia jis.
„Ūkininkavimas negali būti nuolatinis eksperimentas“
Panašios pozicijos laikosi ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Vytenis Grigas.
„Ūkininkavimas negali būti nuolatinis eksperimentas“, – pabrėžia jis. Anot V. Grigo, žemės ūkyje sprendimai priimami ne vieniems metams – investicijos į techniką, pastatus ar žemę planuojamos penkerių, dešimties metų ar dar ilgesniam laikotarpiui.
„Jei norime kartų kaitos, turime užtikrinti, kad jauni žmonės galėtų planuoti bent 5–10 metų į priekį“, – sako ŽŪR vicepirmininkas. Jo įsitikinimu, mažinti nuolatinių korekcijų poreikį padėtų didesnis pačių ūkininkų įtraukimas dar rengiant paramos priemones.
„Geriausi sprendimai atsiranda tuomet, kai jie kuriami drauge su tais, kurie juos vėliau taikys praktikoje“, – įsitikinęs V. Grigas.
Didžiausia rizika – ne pačios korekcijos
ŽŪR vicepirmininkas Andžej Kulevičius į situaciją žvelgia per ūkių konkurencingumo prizmę. Jo teigimu, ūkininkai šiandien ir taip susiduria su sparčiai augančiomis gamybos sąnaudomis – brangsta trąšos, augalų apsaugos priemonės, kuras, technika, transportavimo ir grūdų džiovinimo paslaugos, o produkcijos kainos iš esmės neauga. Tokioje situacijoje, anot jo, valstybės politika turėtų suteikti kuo daugiau stabilumo.
„Ūkininkai prašo ne išskirtinių sąlygų, o sąžiningos konkurencijos“, – pabrėžia A. Kulevičius.
Jo vertinimu, kai prie rinkos svyravimų ir klimato rizikų prisideda dar ir nuolat besikeičiančios paramos taisyklės, ūkiams tampa vis sunkiau planuoti investicijas ir priimti ilgalaikius sprendimus.
