Lietuvoje tik 17 proc. žemės ūkio savininkų yra jaunesni nei 40 metų, o per pastarąjį dešimtmetį iš žemės ūkio sektoriaus pasitraukė apie 50 proc. jaunimo, o bendrai Lietuvos kaimo gyventojų skaičius per pastaruosius 10 metų sumažėjo beveik 15 proc. Ši grėsminga statistika nesikeičia į gerąją pusę jau ne vienerius metus, todėl jaunieji ir šeimos ūkininkai  prašo būtinų pokyčių. Jie įsitikinę, kad esminių pokyčių metas jau tikrai pribrendo.

Kas pelningiau – melžti karves ar nuomoti baidares?

Telšių krašte šeimos ūkį puoselėjantis ūkininkas Rimantas Šerlinskas – penktos kartos ūkininkas. Jis ūkį perėmė iš savo tėčio ir dirba žemę ten pat, kur ūkininkavo ir jo prosenelis. Šerlinskų ūkis mišrus. Jame auginami ne tik grūdai, bet ir mėsiniai, pieniniai galvijai, kartu su šeimyna jis prižiūri maždaug 300 ha. Ūkininkas juokauja, kad dirbdamas tiek žemės vis tiek jaučiasi smulkiu ūkininku, nes net ir apylinkėse ūkiai auga, juos „praryja” bendrovės ir kiti stambūs žemvaldžiai. „Mes visi pykom ant kolūkių, bet, panašu, jie sugrįžta“, – gūžteli pečiais žemdirbys.

Nors Rimantas stengiasi išlikti optimistiškas, jam bene daugiausia nerimo kelia pieno ir mėsos supirkimo kainos. Anot jo, prieš kelerius metus pardavus mėsinį galviją buvo galima gauti poros mėnesių darbuotojo atlyginimui prilygstančią sumą, o dabar supirkimo kaina padengia vos vieno darbuotojo mėnesinį atlygį.

„Mes, ūkininkai, jau kuris laikas jaučiamės kaip piktžolės, kurias naikina valstybė. Požiūris iš perdirbėjų į mūsų darbą mūsų netenkina. Keista matyti, kai mėsos supirkimo kainos nekyla, o parduotuvėje dešros – brangsta“, – atvirai kalba R. Šerlinkskas. Vis tik, jis viliasi, kad dabartinė mėsos ir pieno supirkimo kainų krizė stabilizuosis ir greitai pavyks išlipti iš duobės.

Mišraus ūkio šeimininkas vasarą papildomai užsidirba iš turizmo. Jo sodyba prie Virvytės upės, todėl šiltuoju metų laiku poilsiautojams nuomoja baidares. Paklaustas ar vasarą pelningiau į baidares sodinti turistus ar melžti karves, ūkininkas nedvejodamas atsakė – pieno verslas šią vasarą balansuoja ant išgyvenimo ribos, todėl gerokai pelningesnis yra turizmas. O ir darbo su baidarėmis kur kas mažiau nei su karvėmis.

Viltys į jaunimą

Rimantas šiuo metu į mokyklą leidžia dvi savo atžalas – devintoką ir aštuntokę. Paklaustas ar jo vaikai savo ateitį sieja su žemės ūkiu, jis patikino, kad būsimi ūkio paveldėtojai apie darbą ūkyje nesvajoja. „Gali būti, kad duoną užsidirbti su pieštuku jiems bus paprasčiau. Jie jau man dabar sako, kad ūkyje nežada likti ir dėl jų nereikia stengtis. Kol kas jie taip kalba, bet žinote, ir aš jaunas galvojau, kad neūkininkausiu, bet viskas susidėliojo kitaip. Juk ne be reikalo sakoma: juokiasi puodas, kad katilas juodas“, – šypteli ūkininkas.

Praėjusią savaitę Rimanto ūkyje vyko Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) narių suvažiavimas. „Pas mane į ūkį atvažiavo daug jaunų ūkininkų iš visos Lietuvos. Gera matyti, kad jie turi daug įdomių minčių ir noro jas įgyvendinti. Svarbu dirbti ne tik rankomis, bet ir galva. Tiesą sakant, matant užsidegusias jaunų žmonių akis, tai tikrai suteikia vilties, kad pokyčiai bus. Tačiau mums reikalinga ir valstybės pagalba“, – pažymėjo R. Šerlinskas. 

Išsiuntė rezoliuciją

LJŪJS vicepirmininkas Vytautas Buivydas sako, kad procesai vykstantys Lietuvos kaime neramina, todėl būtina imtis koordinuotų veiksmų dėl kaimo vietovių dabarties ir ateities. Pasak V. Buivydo, svarbu operatyviai spręsti žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo klausimą, nes Lietuvoje apie 10 proc. ūkininkų valdo apie 80 proc. Lietuvos žemių.

„Lietuvoje galiojantis įstatymas, neleidžiantis turėti asmeniui daugiau nei 500 ha žemės yra realiai neveikiantis. Žemę neribotai galima įsigyti, superkant juridinių vienetų akcijas. Neribojant žemės pardavimo per akcijas bei pajus, kyla grėsmė ir nacionaliniam saugumui, kadangi dauguma valstybės nekilnojamojo turto sutelkiama ribotame subjektų rate. Tikslinga koreguoti žemės įsigijimo įstatymą, užkertant galimybę jau turintiems daugiau kaip 500 ha žemės subjektams įsigyti žemę per susijusius fizinius ar juridinius vienetus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį) turi nuo 1 proc. atitinkamos įmonės akcijų (pajų)“, – atkreipė dėmesį LJŪJS vicepirmininkas.

Kam viršūnėlės, o kam – šaknelės

Pasak V. Buivydo, šiuo metu esant ribojimui įsigyti žemę subjektams, valdantiems ne mažiau kaip 25 proc. akcijų ar pajų, šis įstatymas yra nesudėtingai apeinamas arba paliekama erdvė jį apeiti.

Jaunieji ūkininkai taip pat prašo spręsti tiesioginių išmokų bazinės dalies ribojimo klausimą – numatyti 60 tūkst. Eur tiesioginių išmokų ribą. Pasak V. Buivydo, Lietuvoje iki 500 Eur tiesioginių išmokų gauna 34,16 tūkst. (26,7 proc.) paramos gavėjų. Jiems skirta parama sudarė 2,5 proc. visos tiesioginės paramos. Tuo tarpu 40 paramos gavėjų gaunančių daugiau kaip 300 tūkst. Eur tiesioginės paramos, gauna 3,5 proc. visos tiesioginės paramos. „Naujasis 2023–2027 m. finansinis periodas suteikia galimybę veikti ryžtingiau ir atsižvelgti į Europos Vadovų Tarybos rekomendacijas judėti link 60 tūkst. Eur tiesioginių išmokų ribos, kad daugiau paramos gautų vidutinio dydžio ir mažesni ūkiai, o didelės bendrovės privalo labiau dirbti ekonominės konkurencijos sąlygomis“, – įsitikinęs jaunųjų ūkininkų atstovas.

Ne pašalpos, o paramos

Jis taip pat norėtų, kad šiuo metu tobulinamame Strateginiame plane būtų numatyta pakankama parama jauniesiems ūkininkams bei sudarytos patrauklios sąlygos smulkių ir vidutinių žemės ūkio subjektų darinių verslo planams remti. Taip pat svarbu užtikrinti paramą kooperuotų žemdirbių ir kaimo gyventojų veikloms.

„Reikia suprasti, kad mes ne pašalpos, o paramos prašome. Žemės ūkis yra subsidijuojama verslo sritis. Įsivaizduokite, kad tik veiklą pradėjęs jaunasis ūkininkas sulaukia mažiau paramos nei tas, kuris ūkininkauja jau seniai. Kaip tuomet mes galime pritraukti jaunus žmones į žemės ūkį, kai konkurencija yra nelygi. Be to, pradedančiajam ūkininkui be galo sunku gauti pirmąjį kreditą, įsigyti pirmąją žemę, gauti paramą. Kuo daugiau apribosime tokių ūkininkų galimybes, tuo greičiau mes konstatuosime liūdnus skaičius. Man nuolat politikai sako, kad aš vis keliu tuos pačius klausimus. Bet kaip nepadarius žingsnio A, galima pereiti prie B? Juk tiesioginių išmokų ir žemės pirkimo klausimas niekaip neišspręstas, nors apie tai kalbame ne vienerius metus“, – imtis darbų, kurie padėtų pritraukti daugiau jaunimo į agroverslą siekia V. Buivydas.