Gegužės išdaigos
Šiemet pavasaris, startavęs aukšta nata, kai balandyje visa augmenija suvešėjo ir sodai pražydo, o mėnesio pabaigoje ir gegužės pirmoje dekadoje šalnos ir kruša gėrybių puoselėtojams pridarė aibę nuostolių. Balandžio 23 d. kruša Kazlų rudos, Prienų savivaldybės ūkininkų rapsų plotus praktiškai sunaikino. Skaičiuojami šimtatūkstantiniai nuostoliai, o šalnos daugelyje Dzūkijoje vietovių nušaldė pražydusius sodus. Dar neįpusėjus šiems metams, jau pasiekti atskirų dienų – 18 šilumos ir 2 šalčio rekordai. 2024 m. buvo registruotos 18 šilumos rekordinės temperatūros, bet nei vienos šalčio. Nežiūrint šaltos pirmos gegužės pusės, meteorologai rimtai prognozuoja nepaprastai karštą vasarą, net iki 40 laipsnių. Iš šių pastarųjų dienų orų sunku patikėti, kad taip bus, bet orai mūsų klimatinėje juostoje vos ne rekordiniai ir neretai greitai kardinaliai keičiasi. Tendencija išlieka: vidutinė metinė temperatūra ir toliau didės, bet mums svarbiau yra ekstremalūs reiškiniai, kurie per labai trumpą laiką gali pridaryti milžiniškų nuostolių.
Kodėl taip skiriu daug dėmesio orams ir klimato kaitai? Ogi todėl, kad ūkininkauti natūraliomis sąlygomis darosi vis labiau rizikinga ir nuostolinga. Jau daug metų rašau, kad žemės ūkio ateitis yra uždara vertikalioji žemdirbystė. Kai kurios Vakarų šalys jau rimtai į tai žiūri, nes ten iš vertikalaus ploto užauginama dešimtimis kartų daugiau produkcijos, nei atviruose plotuose. Ir kas itin svarbu – didelė vandens, trąšų, apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų ekonomija. Taip senokai auginamos prieskoninės-žalumyninės daržovės, kai kurios uogos. Su laiku, manau, kad ir techninės, ir grūdinės kultūros bus auginamos uždarose vertikaliose erdvėse. Lygiai taip pat, kaip žuvininkystė jau beveik nebevystoma atviruose vidaus vandenyse, net pramoninė žvejyba okeanuose kasmet traukiasi ir pereinama prie akvakultūros ir žuvų auginimo uždarose recirkuliacinėse sistemose.
Vasarį žemės ūkio ministras I. Hofmanas Jungtiniuose Arabų Emiratuose aplankė bene didžiausią vertikalios žemdirbystės ūkį, kurio plotas 2,8 ha, naudingas plotas – 2,5 ha. Tai 7 aukštų (etažerių) patalpa, kurioje kasdien užauginama 3 tonos žalumyninių daržovių, daugiausia salotų. Investicija – 40 mln. Galime pasigirti, kad ir Lietuvoje, Vilniuje, yra pastatytas didžiausias Europoje vertikalus ūkis. Bet kol kas uždaros vertikalios žemdirbystės plėtrą riboja didelės investicijos ir didelės energijos sąnaudos. Aukštos technologijos, robotai, dirbtinis intelektas – tai brangu ir kol kas produkcijos savikaina dar negali prilygti tradicinio ūkininkavimo produkcijai.
Ko reikia, kad sparčiau būtų vystoma uždara vertikalioji žemdirbystė? Ogi, nelinkit to niekam, kad dažniau kartotus minėti ekstremalūs reiškiniai, kurie, nori nenori, ir privers keisti požiūrį. Dar šį procesą galima būtų palyginti su krašto gynyba. Kol buvo tik kalbos, kad kyla grėsmė iš didžiojo kaimyno, niekas labai nesirūpino didinti lėšų gynybai, o situacijai vis blogėjant, dabar randama ir lėšų.
Po ilgos įžangos grįžkime arčiau žemiškų ūkiškų darbų. Taip, šis mėnuo būsimam derliui, įvairioms kultūroms pridarė rimtų bėdų, dalis ūkininkų patyrė didžiulių nuostolių. Reikėtų prisiminti pernykščius metus, kai lietūs pridarė aibę nuostolių ir buvo prognozuojama, kad liksime be pagrindinių maisto šaltinių. Bet metai baigėsi vos ne rekordiniais atskirų kultūrų derliais. Gamta, pridariusi „šunybių, neretai ima ir pasitaiso, tad tikėkime, kad badauti ir šįkart neteks.
Kokią išvada reikėtų padaryti dėl pavasarinių darbų? Pirmiausia neskubėti, kai jau balandį ilgesniam laikui užplūsta šiluma. Pernai man pasodinus bulves po Joninių (Rasų), per mėnesį jos užaugo normalaus dydžio ir būtų dar didesnės buvusios, bet truputį pavėlavau nupurkšti nuo maro. Tiesa, laisčiau šiltu vandeniu. Paskutiniais metais vasara nusikelia į rugsėjo mėnesį. Pagal senybos laikus, bulvės paprastai būdavo sodinamos gegužės pradžioje. Kai pernai dėl lietingų orų buvo prastas bulvių derlius, kaina laikėsi aukšta. Nepatingėkime pasisodinti bulvių, kad nereikėtų už cepelinų porciją mokėti kaip Palangoje – 10,5 euro. Prieš važiuojant į kurortus, pasigaminkime cepelinų namuose ir sočiai pavalgykime, sutaupysime pinigėlius kitiems dalykams.
Taigi, balandis, žadėjęs puikų pavasarį, sugadino žemės gėrybių puoselėtojams nuotaiką, ūkininkams atnešė didžiulių nuostolių dėl kai kur rimtai „pasidarbavusių“ šalnos ir krušos. Nieko gero iš pavasarinio medunešio neturėjo ir bitininkai. Rajono bitininkų vadas V. Gimžauskas teigia, kad bitelės spėjo medaus prinešti tik iš žydinčių klevų. Jeigu bitės iš kiaulpienių šį sezoną nerinko nektaro, tai dar galima iš žydinčių kiaulpienių pasigaminti pienių vyno, uogienės (o norint iš šaknų pasigaminti kavos surogato, teks laukti rudens). Nustebau, kad skanią uogienę galima pasigaminti ir iš žydinčių alyvų.
Na, o gamtoje jau pats gražumas po truputį baigiasi ir nežiūrint atvėsusių orų, pereina į vasaros režimą. Pritilo pirmųjų sparnuočių giesmės – ligučių, varnėnų, kikilių, strazdų, liepsnelių, tėvai susirūpinę besočių jauniklių mityba. Užtat įsijungė vėliau grįžę iš žiemojimo vietų sparnuočiai: devynbalsės, pečialindos, volungės, margasparnės musinukės. Dauguma net nesidomintys laukiniais paukščiais, stebėjo, sekė žinias apie didįjį apuoką Šiaulių miesto daugiabutyje, kur pora kovo 8–10 d. išperino 3 jauniklius ir gegužės pirmos dekados pabaigoje jaunikliai jau paliko savo „būstą“.
Bet pagrindinė šiųmetė dominuojanti žinia iš gamtos – Lietuvos pilietybę įgijusios meškos (nereikėjo nė Prezidento G. Nausėdos dekreto). Anksčiau rudieji lokiai teturėjo tik „pabėgėlių“ statusą. Kai buvo pastebėtas meškiukas netoli Kupiškio, rudasis lokys automatiškai tapo pilnateisiu Lietuvos raudonosios knygos gyventoju. Dėl to, matyt, visų šių metų akcentai ir bus skirti pastebėtų meškų veiklai. Manęs tas įvykis ypatingai nenustebino, nes buvo tik laiko klausimas, kada jos nuolat apsigyvens pas mus. O meškų takais teko eiti dar studijų laikais, keliaujant po Karpatų, Kaukazo, Altajaus kalnus.
Man labiau rūpi ar didės žalvarnių populiacija, ar visai jos išnyks iš Lietuvos, nes priskaičiuojama tik apie 10 porų. Visiems, kurie būna gamtoje, reikia būti atsargiems ne tik dėl tikimybės mešką susitikti (nors ir labai mažos), bet ir dėl žymiai didesnio iksodinių erkių pavojus, kurių populiacija dėl klimato kaitos kasmet didėja milžiniškais tempais. Jau ir rimti mokslininkai teigia, kad iš dalies dėl tos situacijos blogai, jog pavasarį žolė vis rečiau deginama. Suprantama, ją deginti reikia su rimta priežiūra, ir ne kai sužaliuoja augmenija, bet nutirpus sniegui ir vos atšilus, kai erkės pabunda iš įmygio. Ta tema esu ne kartą rašęs dar tais laikais, kai palaikymą turėjau tik iš įžymaus mokslininko selekcininko A. Ryliškio. Vėliau paaiškėjo, kad ir dr. Br. Šablevičius yra tos pačios nuomonės, ir rašytojas R. Sadauskas bei kiti. Pastaruoju metu teko skaityti, kad ir A. Gaidamavičius teigia, jog ankstyvas žolės deginimas prisidėtų prie erkių plitimo mažinimo. Tik biurokratams, sėdint kabinetuose, svarbu, kad būtų viskas draudžiama ir baudžiama. Kalba neina apie ugniagesius, kurių pareiga vykdyti įsakymus ir nurodymus.
