Daugeliui iš mūsų Kalėdos – tai sugrįžimas pas tėvus į vaikystės namus, stiprus, šiltas ir džiaugsmingas anūkų bei senelių apsikabinimas, jaukūs susirinkusių artimųjų pokalbiai, įžiebiantys ryškią šviesą šeimos židinyje. Būtent apie tokią šviesą kalba ir naujasis Kėdainių dekanas kunigas Žydrūnas Paulauskas, raginantis per šventes nepamiršti vienišų žmonių, nes Kalėdos – šeimos šventė ir kiekvienam yra skaudu bei liūdna jaustis pamirštam ar nereikalingam. Ir nepaisant to, kad šiandien žmonės neretai materialųjį gyvenimą iškelia aukščiau dvasinio, optimistiškasis kunigas Ž. Paulauskas kviečia būti šių dienų žmogumi, kuris mato išoriškai spindintį materialųjį pasaulį, bet kartu nepamiršta pasirūpinti ir dvasine šviesa.

– Gerb. dekane, baigiasi adventas – laikas, kuriame dabar gyvename, tarsi turėtų būti tikėjimo atradimo, sustiprinimo laikas. Tačiau didžioji dauguma žmonių gyvena kaip gyvenę, niekas šiuo laikotarpiu jų gyvenimuose nesikeičia. Kodėl taip yra? Kur dingo tikėjimas, tradicijos?

– Adventas – lotyniškas žodis, reiškiantis „atėjimą“, Kristaus atėjimo laukimas, Kristaus gimimo šventės ir tas laukimas bažnyčioje yra pažymėtas rimties ženklu. Jis yra visiškai priešingas, ką mes dabar turime savo aplinkoje, kai jau po Visų Šventųjų, Vėlinių labai gražiai užsidega šventinės lemputės, puošiamos vitrinos ir pan. Tai yra labai gražu, žmonėms tai patinka ir praskaidrina tamsiausią metų laiką, bet kartu įsuka žmogų ir prieškalėdinį bėgimą. Mes, kunigai, ir patys tą jaučiame – vyksta įvairūs renginiai, į kuriuos esame kviečiami. Žmogus taip pat tai jaučia – metų pabaiga, kai norisi pabaigti visus darbus, dovanų pirkimas… Todėl bažnyčia ragina truputį sustoti ir pažiūrėti į savo gyvenimą. Pagalvoti, kaip aš laukiu Dievo ir tame bėgime atrasti valandėlę sau.

– O gal šiandieniniame, moderniame pasaulyje tikėjimo nebereikia, užtenka mėgautis vartotojiškumu?

– Taip, mes dažnai matome, kad tas bėgimas ir vartojimas ir yra žmogui gyvenimo prasmė. Taip pat matome, kur paskui tai nuveda – į nuovargį, įvairius blogumus, kurių pilna mūsų aplinkoje. Tad bažnyčia ir siūlo alternatyvų kelią, kad būtume ir šių dienų žmonėmis, kurie mato spindinčias vitrinas, gražiai papuoštus miestus ir kaimus, bet kartu ir savo vidaus žmonėmis, kurių viduje ta švieselė būtų, kad aš tame bėgime nepavargčiau – siūlo šiame pasaulyje būti šviesesniu žmogumi savo vidumi.

– Jūsų pastebėjimu, tikinčiųjų mažėja, daugėja ar jų išlieka stabiliai vienodai?

– Jeigu atmesime pandemijos laikotarpį, tai sakyčiau, kad jų yra stabiliai vienodai, nemažėja. Tačiau, jeigu žiūrėtume prieš pandemiją ir po jos, tada tikinčiųjų sumažėjo. Ir dabar, kai į Kėdainius sugrįžau po ilgos pertraukos, matau, kad tikinčių žmonių yra mažiau, bet jų visur yra mažiau po pandemijos. Kalbant apie priežastis, galbūt senas ar garbingo amžiaus žmogus bijo ligų, užsikrėsti jomis dėl to geriau lieka namuose, kitas dalykas – pandemijos metu raginimas mišiose dalyvauti per nuotolį padarė savo… Tačiau tikinčiųjų sumažėjimas nėra drastiškas.

– O gal tikėjimui, Dievo priėmimui į savo gyvenimą, širdį reikia subręsti, tapti visiškai sąmoningam?

– Įvairiai būna. Kiekvieno žmogaus tikėjimo kelias yra skirtingas: vienas eina tradiciniu keliu nuo pat vaikystės, kitam būna atsitikęs koks nors jį sukrėtęs įvykis ir nuvedęs atsivertimo keliu – įvairių yra kelių. Tačiau tikėjimas yra brandinamas visą gyvenimą. Kaip sakė apaštalas Paulius: „Buvau vaikas – mąsčiau kaip vaikas, tapau vyru – mąstau kaip vyras“. Kaip gyvenime bręstam kaip asmenybės, taip yra ir su tikėjimu, mes kiekvienas jį brandiname, net ir kunigas – mes visi esame kelionėje.

– Kunige, prakalbote apie kelionę. Pastebiu, kad pastaruoju metu labai padaugėjo žmonių, įsitraukiančių į piligrimines keliones, kurios įvairiais Camino keliais veda ne tik Lietuvoje. Kaip manote, kodėl daugėja tokių keliautojų ir ar tam turi kokios nors įtakos tikėjimas? O gal kaip tik žmonės po tokių kelionių atranda Dievą ir tikėjimą?

– Asmeninės patirties neturiu einant tais keliais. Tai yra sena bažnyčios tradicija – keliavimas, ėjimas į šventas vietas, t. y. piligrimystė. Bet šiais laikais ji yra ant bangos, sakyčiau, gal labiau kaip mada. Kaip ir visais laikais, taip ir šiais žmonės ieško savęs, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus ir toje kelionėje būnant su savimi, einant ir būnant priklausomam nuo kitų dėl nakvynės, maisto, būnant su savimi tu atrandi Dievą.

Dėl ko išeidavo vienuoliai į dykumą būti vienumoje? Nes ten sutikdavo Dievą. Dėl ko didieji šventieji pasirinkdavo atsiskyrėlio kelią? Nes būnant vienumoje, su savimi mes sutinkame Dievą.

Galbūt ir šiais laikais žmonės išeina į savo gyvenimo kelionę, bet ten gali ir sutikti Dievą, bet gali ir nesutikti – kiekvienam savaip.

– Pačiai neteko keliauti piligrimų keliais, bet, įsivaizduoju, jog tai nėra lengvas žygis. Žinoma, tikriausiai labai priklauso ir nuo oro sąlygų. Kita vertus, eiti gyvenimo keliu taip pat nėra lengva: skirtingai nei keliaujant piligriminėje kelionėje, nėra jokių teisingų nuorodų ir turime kliautis tik širdimi ir turima išmintimi… Kaip Jums pačiam pavyko atrasti savo dvasininko kelią? Ar sunkus jis buvo?

– Nepasakyčiau, kad jis buvo sunkus. Buvo sovietmetis, bet visada buvau arti bažnyčios visą savo sąmoningą gyvenimą ir būnant arti net nebuvo kažkokio didelio lūžio, kad kažkoks gyvenimo sukrėtimas pasuko mane į tą kunigystės kelią. Laipsniškai, tolygiai ėjau būdamas šalia bažnyčios, matydamas jos gyvenimą ir sugalvojau įsilieti į jos gyvenimą aktyviau.

Tačiau tie seminarijos metai, kai yra studijuojamas ir tiriamas pašaukimas – tu pats analizuoji savo pašaukimą ir vadovybė taip pat tiria tavo pašaukimą – tai yra procesas, kurio metu klausi savęs, ar aš savo rogėse. Vadovybė sakė mananti, jog aš savo rogėse, aš nusprendžiau taip pat. Dėl to prieš 28-erius metus nusprendžiau būti įšventintas į kunigus.

– Ar nebuvo dvejonių ir svarstymo grįžti į pasauliečio gyvenimą?

– Nebuvo. Rogių nebuvo minčių keisti (juokiasi).

– Akivaizdu, augote religingoje šeimoje. O ar buvo tarp giminių, artimųjų kunigystę pasirinkusių vyrų, kurie galėjo padaryti įtaką Jūsų pasirinkimui?

– Šeimoje, giminėje nebuvo, bet iš mano aplinkos, t. y. iš tų, kurie kartu mokėmės, baigėme tą pačią mokyklą, esame keturi kunigai. Šiais laikais, kai kunigystę besirenkančiųjų yra labai mažai, tai yra ypatingai daug. Tai buvo laikas po sovietmečio. Paradoksas, bet kuo didesnė priespauda, tuo didesnis pašaukimas.

– Dėl ko labiausiai vertinate savo pasirinkimą?

– Man patinka būti su žmonėmis jų džiaugsme, varge. O kad tu esi reikalingas, pajunti tada, kai tave kelia į kitą parapiją (juokiasi). Būti žmogiškam Dievo žodžio nešėjui arba kitaip pasakius žmogiškas paprastumas kunigystėje.

– O kas yra sudėtingiausia Jūsų darbe, nes kunigystė – tai turbūt gyvenimo būdas?

– Labai didelių sunkumų neįžvelgiu, negaliu nieko išskirti. Jeigu susidurčiau su kažkokiu priešiškumu parapijoje, kurio apskritai gyvenime nemažai turėjau, tada sakyčiau, kad sudėtinga, bet nesu susidūręs su piktybiškai nusistačiusiais žmonėmis.

Kartais vargina veiklų gausumas, žmonių skausmas, kuriame reikia dalyvauti laidojant jauną žmogų.

– Dekane, kadangi artėja vienos gražiausių metų švenčių, Kristaus gimimas, gal galėtumėte papasakoti savo prisiminimų iš vaikystės? 

– Tai – šeimos šventė. Visada būdavo su tėveliais, seneliai dar buvo gyvi, su artimiausiais giminaičiais, kurie buvo vieniši, t. y. teta, kuri buvo palaidojusi savo vyrą, ar močiutė – visi susėsdavome prie Kūčių stalo. Tie šilti prisiminimai ir yra Kūčių vakarienė šeimoje, o paskui šv. Mišios bažnyčioje. Šilti, gražūs vaikystės prisiminimai…

– Kokios Kalėdų tradicijos Jums gražiausios, mieliausios ir labiausiai glosto širdį? 

– Šeimos židinys. Gaila tų žmonių, kurie yra vieni, jiems tos Kūčios, Kalėdos yra skaudžios šventės. Galbūt jeigu turime savo aplinkoje kokį vienišą žmogų, kaip buvo ir mūsų šeimoje, žinome, kad koks kaimynas, giminaitis yra vienas, reikėtų aplankyti, pas save pasikviesti ar bent paskambinti. Mes vis žiūrime, kad man tos šventės būtų gražios, kad turėčiau ką prisiminti, bet aplinkui yra tikrai tokių žmonių, kuriems reikia mūsų.

– Dažnam malonių prisiminimų kelia koks nors kvapas, muzika, patiekalas ar pan. O kuo Jums kvepia Kalėdos? Kaip jas girdite? 

– Sunku pasakyti, nežinau (juokiasi). Dauguma turbūt sakytų, kad su mandarinais, dabar madingais imbieriniais meduoliais, galbūt cinamonu… Mano laikais mandarinų nebūdavo, todėl to pasakyti negaliu (juokiasi). Kažkokia ypatinga muzika man taip pat nekelia asociacijų su Kalėdomis.

– Kaip ir su kuo dabar sutinkate žiemos šventes – Kūčias, Kalėdas?

– Džiaugiuosi, kad dar turiu gyvus tėvelius, kad galiu kiekvienais metais nuvažiuoti pas juos ir sutikti Kūčias. Nežinau, ar buvo kada tokie metai, kad per Kūčias negrįžčiau namo. Taigi, visada per Kūčias būnu su savo šeima, o paskui jau važiuoju atlikti kunigišką tarnystę parapijoje.

– Galbūt ne visi parapijiečiai galės per šventes ateiti į bažnyčią paklausyti Dievo žodžio, nuostabių kalėdinių giesmių. Prašau, bent čia tarkite mūsų skaitytojams palinkėjimą, kuris sušildytų jų širdis, šventes paverstų jaukiomis ir mielomis.

– Kalėdos yra šeimos šventė. Linkiu, kad tie žmonės, kurie galbūt yra vieniši, išgyventų Dievo tautos, bažnyčios, bendruomenės šventę savo širdyje, nors ir negalėdami atvykti į bažnyčios bendruomenę. Ne vien tik fiziškai mes švenčiame būdami bažnyčioje. Kartais liga ar dar kokios nors aplinkybės prikausto mus prie namų, tad išgyvenkim Dievo tautos šeimą kiekvienose aplinkybėse, nes Dievas, atėjęs į mūsų pasaulį, tapo mūsų šeimos nariu – šeimoje gimė, gyveno – jis supranta mūsų vienišumą, per kurį per Kalėdas ateina gimdamas vienu iš mūsų ir tegul jis sušildo mūsų širdis.